Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė kaunietė Daiva Budrienė, buvusi LRT Kauno televizijos žurnalistė, seniai gyvena Londone. Tačiau ji niekada neužmiršo Lietuvos ir savo profesijos. Dabar ji – kūrybinga ,,Žurnalo” moteris bendradarbė, aktyvi socialinių tinklų autorė. Daivą vėl pamatysime gegužės 11-ąją, šeštadienį, tradicinėje kauniečių žurnalistų šventėje, skirtoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Šiandien, kaip visada, kitokie žurnalistės, Daivos Budrienės prisiminimai…
Kai manęs paprašydavo – davai tu gi ten turi, paorganizuok mano arklio brolio žmonai sveikatos patikrinimą, aš paimdavau telefoną ir paorganizuodavau. Žinau, tu ten kelių policijos vadą pažįsti, davai, paorganizuok, bo anas teises pragėrė, ne negirtas, pagiringas, nu žinai, po premjeros… ir aš paorganizuodavau. Tą pačią dieną. Mėgau greitį. Klausyk, tu gi pažįsti Švaros vadą, davai, paorganizuok, kad man kelią nubarstytų, bo vienas ledas. Ir kelią nubarstydavo. Tais laikais druska buvo didis dalykas. Žiemą. Tada organizuodavau įdarbinimus, vaikų mokslus, nes tu nugi Švietimo skyriaus vedėją pažįsti. Man gal net patiko organizuoti. Pagalvodavau, nu, pagaliau, blogiausiu atveju, bus ko pagalbos paprašyti. Ir mano pažintys labai praversdavo – kaimynam, draugam, gerai ir menkai pažįstamiem. Turi gerą architektą? Turiu. Gal turi ginekologę normalią? Turiu. Siuvėją turi? Turiu. Turi ką nors Registrų centre? Turiu. Turi mašinos meistrą? Turiu. Pažįsti dekaną? Pažįstu. Ir tada, vieną kartą, visai netikėtai, atėjo mano laikas paprašyti. Kur nors įsidarbinti.
Pažįstamas žurnalo redaktorius neturėjo vietos. Skelbimų laikraščio – su tavo stilium į mano laikraštį ??? Didelio dienraščio redaktorius už akių pranešė – jinai akiplėša, su ja nebus gyvenimo. Dveji dideli valdininkai, kurie lankstėsi kaip žilvičiai prie kelio iš tolo, kad tik pirmiems pasisveikinti, mykė kaip buliai skerdykloj – per gera tu mums, tau kur nors aukščiau, į seimą ir vietos nesurado. Nepriėmė į muziejų, banką, polikliniką, ministeriją. Ir tada, kai man niekas nieko nepaorganizavo, pagalvojau – nu jopt… Nusispjoviau ir tapau tuo, kuo esu – persona, staiga “praradusia” visas pažintis. Ir kai dabar kas nors paklausia – o turi? Padarau pauzę ir atsakau – žinau vieną, bet ji ima pinigus už paorganizavimą.
O kaip jūs? Organizuojat veltui, o gal paslaugėlės reikia?
Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešinys
