,,SODRA“ TIKI MASKVA, BET NE LIETUVOS PILIEČIO DOKUMENTU?

VIDAS BEITNARAS, LŽS NARYS

Daug netįtikėtinų istorijų nagrinėja ir jas padeda išspręsti žurnalistai. Tačiau ir jie patys patenka į tokias situacijas, kai yra bejėgiai įrodyti savo akivaizdžią tiesą, paremtą dokumentu ir liudininkų parodymais.

Šiandieniniai ,,Sodros“ biurokratai kauniečiui žurnalistui ir publicistui, LŽS nariui Vidui Beitnarui tiesiai šviesiai nurodė kreiptis į Maskvą, kuri patvirtintų, jog kolega, baigęs Vilniaus universitetą, dvejus metus tarnavo sovietinėje armijoje. V.Beitnaro išsaugotą karinį bilietą pareigūnė įvardijo ,,suklastotu“, o kad taip nėra tik Maskva gali patvirtinti?!

Ar toks lietuvio klausimas gali rūpėti Rusijai, žudančiai Ukrainos piliečius? Ar neužtenka teismo, kuris pripažintų, kad šiuo klausimu kitos ,,tiesos“ nėra ir negali būti? Mūsų žurnalistinės svetainės prašymu kolega Vidas Beitnaras parašė apie pensijinio amžiaus sulaukusių ir sovietinėje armijoje priverstinai tarnavusių Lietuvos vyrų vargus.

PIRMA DALIS: „SUKLASTOTAS”  KARINIS BILIETAS

Yra tokie Džordanos Butkutės dainos iš albumo „Kryžkelės“ žodžiai: „Tai mano tylios mintys – nereik jomis dalintis“. Klusniai vykdžiau šį estradinio roko divos priesaką, kol neišaušo 2024 metų kovo pirmoji. Tuomet visiškai netikėtai sulaukiau skambučio iš „Sodros“ ir migloto sakinio: ,,Jūsų karinis bilietas kelia kažkokių abejonių.“

Prieš tris savaites valstybinei įstaigai buvau pristatęs reikiamus dokumentus, kad būtų paskirta senatvės pensija. Tuomet jokių abejonių jaunutėms „Sodros“ darbuotojoms nekilo. Dabar nustebęs telefonu paklausiau, kas konkrečiai negerai mano kariniame biliete, tačiau tiesaus atsakymo nesulaukiau, tik du pasiūlymus: pildyti klausimyną rusų kalba ir pačiam jį siųsti į Maskvą, pono Sergejaus Šoigu vadovaujamai Rusijos gynybos ministerijai arba tą siuntimo procedūrą patikėti „Sodrai“.

Pasirinkau antrąjį variantą ir vėl aplankiau rūmus Mickevičiaus g.42. Vėl surašęs visus reikalaujamus duomenis, konkretaus paaiškinimo iš dviejų (vėl kitų) „Sodros“ darbuotojų neišgirdau. Viena, vyresnio amžiaus, galimai geriau suprantanti rusų kalbą, pasakė, jog viskas užpildyta be klaidų.

Lietuvoje valstybinės įstaigos į paklausimus interesantams privalo atsakyti per du mėnesius, su Rusija sutarties dėl termino nėra. Gali atsakyti ir po šešių mėnesių, ir po keturiolikos. Arba visai neatsakyti.

Pasiteiravau, kaip „Sodra“ kompensuos už dvejus, neįskaitytus į darbo stažą tarnybos armijoje, metus, jeigu rusai atsakys, tarkim, tik 2025 metų vasarą? Atsakė, kad ,,atbuline data“ perskaičiuos, bet tik iki dvylikos mėnesių!

Išėjau iš „Sodros“ su grąžintu „suklastotu“ atsargos karininko bilietu, taip ir nesužinojęs jo „broko“ priežasties. Buvau apimtas nežinios ir dar didesnių abejonių dėl valstybinės įstaigos dirbtinai sukeltos problemos.

Nusispjaut tam, jau buvusiam Rusijos gynybos ministrui Šoigu ir visai jo ministerijai, kad kažkada kažkokie lietuviai dvejus metus po universiteto atpylė „čebatuose“. Puls, matai, nedelsdami atsakinėti.

(Bus tęsinys)

Panašūs straipsniai