2024-ųjų rugpjūčio 11-osios, Paryžiaus olimpinių žaidynių uždarymo vakarą, būdami toli nuo Prancūzijos, galėjome būti visi laimingi. Žinoma, kai kam prasta buvo ši sporto šventė. Ir ne dėl rezultatų, ypač kai tenai nebuvo LTU vyrų krepšinio rinktinės. Vieniems nepatiko žaidynių atidarymas ir jas per televiziją komentavę mūsiškiai, kitiems – sportininkai ir teisėjai. Vakar, prieš uždarymo ceremoniją, per TV3 olimpiadą ir tenai pasiektus mūsų sportininkų rezultatus, puikiai apibendrino ir komentavo Žilvinas Aleksandravičius, Tautvydas Kubilius, Rytis Vyšniauskas. Nuotaikingus, kitaip nei įprasta, reportažus iš Paryžiaus gatvių ir aikščių parengė reporteris, kaunietis Vytas Mikaitis. Paprastai, žurnalistų, operatorių, režisierių darbą vertina tie, kurie yra toli nuo kūrybos ar renginių organizavimo.
Ne visada iš toliau geriau matyti. Kitoks nei žiūrovų yra profesionalų žvilgsnis. Kol žinomas TV laidų vedėjas, prodiuseris scenaristas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko premijos laureatas kaunietis RYTIS ZEMKAUSKAS dar neparašė recenzijos apie rugpjūčio 11-osios uždarymo šventę, siūlome perskaityti prieš dešimt dienų kolegos įdomiai ir profesionaliai parašytas mintis, aktualias ne tik praeičiai, bet ir ateičiai…
***
RYTIS ZEMKAUSKAS: Jums leidus, pabūsiu Paryžiaus 2024 atidarymo komentatoriumi po laiko… Gal kam bus įdomu. Leidžiu sau tai, nes prieš du metus teko būti Kaunas 2022 didžiojo šou ant vandens „Santaka“ scenaristu ir vienu iš prodiuserių. Tad pabandysiu kai kurias patirtis papasakoti. Bus apie Kauną, tačiau tokiu būdu tikrai suprasite daugiau ir apie Paryžių, tik mintyse darbus ir problemas Paryžiaus atveju dar dauginkite iš mažiausiai dešimties.
Ką reiškia sukurti tokį šou?
Reiškia, kad dirbi aplinkoje, kurios neįmanoma pilnai kontroliuoti. Upė tau nepavaldi. Ją gali kažkiek pažinti, ištirti dugną, prognozuoti srovės greitį, tačiau tikslumo nebus. Paryžiaus Sena yra smarkiai išvystytos laivybos upė, Kauno Nemunas – mažai išvystytos. Tas kelia savas problemas. Nemune yra privalumas – hidroelektrinė, nes iš ten galima kažkiek valdyti srovę ir vandens lygį. Tačiau jeigu Baltarusijos diktatorius būtų panorėjęs pakenkti Kauno Europos kultūros sostinės projektui, tai prieš šou galėjo atidaryti Gardino HE šliuzus ir į Kauną būtų parėję tiek vandens, kad maža nepasirodytų ir mūsų HE turėtų padaryti tą patį, srovei nunešant visas mūsų pakrantės scenas. Tą žinojome, tačiau stengėmės garsiai apie tai nekalbėti.
Tad upės, jos krantų ir dugno tyrimus mūsų pasamdyta techninė profesionalų komanda pradėjo prieš metus! Jau tada turėjo būti ir buvo paruošta scenarijaus koncepcija, nes inžinieriams reikėjo žinoti, ką planuoti.
Tada buvo metai planavimo, kontraktų pasirašymo, gausybės viešųjų pirkimų kančių keliai, derybos su atlikėjais. Kai kurie šių procesų buvo pradėti dar anksčiau – prieš tris metus. (Visa tai padarė stebuklingi Kaunas 2022 žmonės, jų pavardės užimtų kelis puslapius ir vis tiek būčiau ką nors pamiršęs… )
Lygiai taip pat tai reiškia nuolatinį ir pageidautina labai pozityvų ryšį su miesto valdžia ir visomis miesto tarnybomis. Policija, komunalinės miesto tarnybos turi puikiai žinoti ir suprasti jūsų planus. Miesto taryba turi pritarti ir laiku skirti finansavimą. Negalima sau leisti ego karų ir kitokių smulkių nesąmonių – jos gali išaugti ir virsti didelėmis problemomis. Negalima galvoti, kad „čia ir taip aišku“. Niekas niekam niekada nėra aišku. Viską reikia kantriai kartoti ir tikrinti.
Likus maždaug mėnesiui iki šou, upės pakrantėse pradeda kurtis techninio personalo stovykla. Įtariu, kad Paryžiuje jie pradėjo dar anksčiau. Iš esmės tai panašu į didžiulę statybų aikštelę arba kariuomenės barakus. Visa tai kasdien auga, driekiasi palei upę, atstumai tokie, kad reikia keturračių, reikia privažiavimo kelių technikai, reikia laikytis ekologijos reikalavimų, reikia maitinimo ir sanitarinių sąlygų, reikia nakvynės kasdien augančiai armijai žmonių.
Pusės kilometro zonoje (Paryžiuje – akivaizdžiai daug ilgiau ir dar šalia svarbių pastatų) statoma šviesos ir garso įranga. Tada baržose montuojamos scenos. Kaune jų buvo trys, Paryžiuje – neįsivaizduoju. Visa tai reikia saugoti ir apsaugoti. Apsaugoti nuo stichijos, o brangią techniką dieną naktį saugoti nuo vagių. Paryžiaus atveju dar garantuotai buvo kitų saugumo problemų: suvažiuoja valstybių vadovai, svarbūs asmenys, ne veltui buvo sukurta neskraidymo zona virš viso Paryžiaus. Taigi Paryžiuje tai jau tampa panašu į NATO aukščiausiojo lygio susitikimą, kur kelių kilometrų zonoje reikia kiekvieną kurmio urvelį ištyrinėti ir laikyti neprieinamą.
Tada reikia įspėti ir susitarti su aplinkiniais gyventojais (Paryžiaus atveju su gausybe institucijų ir ofisų), nes bus ribojamas eismas šou prieigose, bus nepatogumų, triukšmo.
Tada prasideda repeticijos. Jos griaudėja naktimis virš viso miesto. Ir čia reikia sugebėti laikyti paslaptį. Nuolat kalbėdavau apie paslapties laikymą. Ir tai dariau dėl dviejų priežasčių. Pirma – šou turi nustebinti. Žmonės neturi žinoti, kas bus. Antra… mes niekada nesame tikri, kad kas nors bus. Nes gali dingti elektra, gali sugesti technika, gali būti šimtai žmogiškųjų faktorių. Ir, kadangi šou yra atvirame ore – gali būti gamta.
Liūtis grėsė Kaunui ir Paryžiui. Tik Kauno dangus pasigailėjo likus lygiai 15 minučių iki pradžios, o Paryžiaus – ne. Dėl gręsiančios liūties Kaune teko atšaukti įspūdingą šou kulminaciją… staigų šešių oro balionų kilimą iš už scenų. Taip, mes būtume iškėlę juos paskutiniam kūriniui skambant. Pirmą kartą tai pasakoju viešai. Ir taip, būtent dėl to kai kas sakė – biški pabaigos pritrūko. Taip. Kaune lijo visą parą iki šou ir balionų pilotai atsisakė laukti paskutinės akimirkos, nes sakė, kad per daug pavojinga. Žmonės šito nežinojo, nes mes apdairiai laikėme ir išlaikėme paslaptį. (Sinchroninių dronų operatoriai, beje, buvo drąsesni, todėl žiūrovai galėjo pasigrožėti piešiniu danguje.)
Paryžius gi neturėjo prabangos atšaukti olimpinės ugnies ir rizikavo iki galo – baigė oro balionu. Aš nežinau, kiek jiems tai kainavo pastangų, bet manau, kad buvo labai sunku.
O tada jau būna pats šou. Tada upės srovė neša laivus ir reikia juvelyrinės laivo valdymo meistrystės, idant judėtum numatytu kursu. Tada apšvietėjams reikia neįtikėtinų pastangų ir tikslumo pagauti tavo laivą, laiku apšviesti ir išlaikyti stabiliai apšviestą jame dainuojančią žvaigždę, ar nacionalinę komandą. Nes režisūra yra niekas kita, o tik dėmesio valdymas. Turi pataikyti tiksliai, nes kitaip žiūrovai nesupras tavo minties, Pusės kilometro atviros upės pakrantėje (Paryžiuje – daug daugiau) ir garsas veikia kitaip. Garsas turi, priklausomai kur yra klausytojai ir atlikėjai, vėluoti, pasivyti, pralenkti, jo programavimas yra menas, apskaičiuotas sekundžių dalimis. Programuojama viskas, viskas išbandoma per repeticijas, tačiau be žmogiškojo faktoriaus ir meistrystės nieko nebus.
Tada yra televizija ir jos reikalavimai. Ir jos komandų darbas. Ir jų aplyti objektyvai, kuriuos nebėra kada, o kartais ir nebeįmanoma nuvalyti.
Kaunui buvo daug lengviau, nes mes savo šou skyrėme tik gyvai publikai. Tad buvo svarbu švarus garsas ir maksimalus matomumas. Išdėstėme žiūrovus toje pusės kilometro zonoje ir stengėmės, kad visi matytų viską. Žinoma, kad tai ne visai įmanoma, tačiau mes dėjome daug pastangų ir vis tiek statėme didžiulius ekranus. Kaune centrinėje scenoje dar buvo ir vandens ekranas, ant kurio projektuotas vaizdas.
Paryžius dirbo pirmiausiai televizijai. Nes negalėjo kitaip. Nes tai – šou pasauliui, ne tik miestui ir valstybei. Dionisijos ant tilto buvo matomos tik per televiziją arba ekranuose, kurių, kaip suprantu, Paryžiuje stovėjo daug. Paryžiaus šou geografija, kaip suprantu, buvo milžiniško dydžio.
O tada galiausiai yra žiūrovų srautų valdymas. Kada pas jus į svečius ateina šešiasdešimt tūkstančių… Ar trys šimtai tūkstančių… Reikia didžiulio būrio komandos ir labiausiai – SAVANORIŲ – pastangų visą šį smagų srautą suvaldyti ir padaryti taip, kad žiūrovai jaustųsi mylimi ir pageidaujami. Ir kad būtų saugūs, kad jiems ant galvų nenukristų dronas, kad į krantą neišlėktų kateris, ar vandens motociklas…
Apibendrinant – Paryžius padarė neįtikėtinai didelį darbą neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis. Be atvangos pliaupiant lietui, buvo išspręsta šimtai, jei ne tūkstančiai problemų.
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie šokėjus bioninėmis kojomis ant kas akimirką vis labiau šlampančios dangos. Arba tiesiog riziką atlikti bet kokį triuką tokiomis sąlygomis. Apie baimę dėl kulminacijos, pavyks, nepavyks, suveiks, nesuveiks? Pagalvokite apie butaforiją, apie, pavyzdžiui, grimuotojų ir kostiumininkų darbo sąlygas liūtyje kažkur po tiltu, kai nei kostiumai, nei makiažas nesilaiko. Pagalvokite, kelių laivų motorai užgeso ir kaip greitai buvo užkurti. Vien išlaikyti distanciją tarp tų laivų yra kažin kas. Pagalvokite kiek buvo ryšio sutrikimų (nes jų visada ir visur yra, o dar kai įjungiamas vyriausybinis ryšys ir visokie slopintuvai)…
Taip, stadione tokį šou padaryti yra kelis kartus lengviau. Ir pigiau. Ir neįdomu. Ir labai nusibodę tie visi ėjimai ratu ir tie visi išmuštruoti gimnastai.
Paryžius atgaivino olimpinę atidarymo ceremoniją. Taip, ji užsitęsė, taip, buvo, mano skoniui, per plati veiksmų geografija ir per daug popso. Bet beveik kiekvienu atveju galėčiau stoti jų komandos pusėn. Ir jaučiu, kad jie, rengdami šį šou, prikūrė inovacijų, gavo didžiulės patirties ir turėjo daugybę nemigo naktų.
Buvo kietas šou. Merci, Paris!
Nuotr. Paryžius 2024; Kaunas 2022; Foto: Teodoro Biliūno
