Vilius KAVALIAUSKAS, vilnietis žurnalistas, istorijos puoselėtojas
Lietuvai minint Sausio 13-ąją, man į galvą atėjo mintis, kurios šventinę dieną geriau negarsinti. Tiesiog prisiminiau tą istorinę naktį, kuri man buvo pirmiausia darbo naktis. Tada kaip Eltos direktoriaus pavaduotojas budėjau agentūroje. Kai pusę antros nuo TV bokšto driokstelėjo tankų šūviai, į redakciją sugužėjo visi. Žurnalistų nereikėjo kviesti – visi žinojo savo pareigą ir savo vietą.
Iš esmės, nereikėjo kviesti ir žmonių – prie TV bokšto, prie pastato Konarskio gatvėje ar prie Aukščiausios tarybos jie bėgo patys. Pastatuose buvo ir uniformuoti gynėjai – bokštą ir RTV pastatą saugojusius milicininkus kareiviai žiauriai mušė. Kariai, šauliai, savanoriai, apsaugos skyrius ruošėsi ginti parlamento rūmus. Dabar aišku, kad tą piktą planą sumaniusi Maskva išsigando ne jų – išsigando neginkluotos minios. Parlamento puolimas buvo atšauktas.
2021 metais nežinia kieno galvoje atsirado planas Sausio 13-osios (ir ne tik jos) gynėjus padalinti savaip: į uniformuotus (I rūšis) ir minią (II rūšis). I rūšies svarbiausias požymis buvo priesaika Lietuvos valstybei (ją stojant į darbą turėjo duoti AT apsaugos skyriaus pareigūnai, KAD tarnautojai, policija, pasieniečiai, muitininkai, saugumiečiai, šauliai – jos nedavę, bet įleisti į AT rūmus galėjo prisiekti viduje). Aikštėje prie laužų priesaikos nepriiminėjo, net krentantys po tankais nesirikiavo į prisiekusius ir neprisiekusius. Priesaikos nereikėjo dirbant laikraštyje – jos neturėjo ne tik Eltos žurnalistai, bet ir fotografai, kurių tos nakties širdį veriančios nuotraukos užsienyje nuveikė daugiau nei pulkai Maskvos propagandistų.
www.kaunozurnalistai.lt nuotr. Žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas
Gal aš ko nesuprantu, bet gal man kas paaiškintų, kam reikėjo po 30 metų surūšiuoti lietuvius į gerus ir geresnius? Kažkam prireikė privilegijų? Dar 2001 metais apdovanojimų įstatymą ruošianti grupė siūlė stabdyti Sausio13-osios atminimo medalių teikimą, nes apdovanojus virš 4,500 žmonių, tolesnė nusipelniusių paieška darėsi komiška. Kiek iš 30 tūkstančių prisiekusių Misiukonio milicijos vyrų po 34 metų dar tarnauja policijoje ir vilki mundurus, prie kurių galima būtų prisukti prabangų „Laisvės gynėjo“ ženklą? Manau, nė vieno.
Su nuostaba perskaičiau Vilniaus Sąjūdžio prašymą, kad tas statusas būtų pripažintas ir Sausio 13-ąją žuvusiems, bemaž tūkstančiui ginant laisvę sužeistų asmenų, žmones gelbėjusiems medicinos darbuotojams. Net keista, kad šis siūlymas (teisėtas reikalavimas) nesvarstomas.
www.kaunozurnalistai.lt
P.S. Neįtikėtina, bet akivaizdu. Tai, ką Sausio įvykių dienomis padarė kauniečiai, miesto vadovai, medikai, darbininkai, kultūros ir meno žmonės, o kartu su jais ir žiniasklaida, žino tik jie patys. Vilnius nematė ir negirdėjo. Net prof. Vytautas Landsbergis po 10 metų Kauno televizijoje pirmąkart pamatęs dokumentinį filmą ,,Sekmadienio rytas … sausio 13-osios naktį”, nustebęs pasakė: ,,Pirmąkart pamačiau, ką Kaunas ir kauniečiai padarė…”
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius net keliskart per Lietuvos Seimo pareigūnus pristatė tuos žiniasklaidos žmones, kurie buvo verti ,,Sausio 13-osios medalių”. Deja, nė vienas iš jų Prezidento dekretu nebuvo įvertintas ir pagerbtas. 1991-siais visi užsienio žurnalistai, apsilankę Lietuvoje, LRT Kauno redakcijoje, jau kitą dieną gaudavo medalius, kuriuos ,,sutaupė” savų žmonių sąskaita.
Virgilijaus USINAVIČIAUS nuotr.