Viena iškiliausių Lietuvos kūrėjų – poetė, eseistė, vertėja, o dar ir Lietuvos laisvės kovų dalyvė (rezistentė) Aldona Puišytė kukliai pažymi 95-erių metų jubiliejų. Būdama išties garbingo amžiaus, pernai Poetė išleido dar dvi knygas: vokiečių klasikinės poezijos – pasaulio poezijos aukso fondo atstovų F. Hiolderlino, Novalio, R. M. Rilkės vertimus “Styga ir vėjas” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024), bei knygą apie vieną iškiliausių lietuvių literatūros klasikų, poetą Bernardą Brazdžionį “Žodžio šviesa didžiojoj kryžkelėj”.
“Mano poezija nieko negali pakeisti, ji gali tik priminti, kad yra kur kas gilesnių dalykų, brangesnių vertybių už kasdienybės triukšmą“- yra sakiusi Aldona Puišytė. Ir štai šiose kasdienybės dulkėse norisi paklausti: kodėl mūsų šalies vadovai, ar bent jau kultūros ministras, nepasveikino iškiliosios Poetės, ką paprastai daro panašiomis progomis viešojoje erdvėje? Pamiršo? Nežinojo? Pražiopsojo? Bet kuri iš šių priežasčių yra apgailėtina ir nyki. Kaip ir faktas, kad dukart nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai Poetė Aldona Puišytė jos ir negavo…
Tiesa, slapta vyliausi – galbūt ×5 metų sukaktis nelaikoma garbingu jubiliejumi? Anaiptol. Šalies Prezidentas, premjerė ar premjeras yra ne kartą sveikinę nusipelniusius žmones su nelyginiu (75-erių, 85-erių ar 95-erių metų) jubiliejumi… Kaip taip lengvai mes užmirštame savo iškiliuosius?
„Dabar tariu sau: dar laikas,
kol žemėje duoto tau laiko yra,
nors krenta sekundės, jos trupa
ir virsta į niekį, jei nesulaikytos,
skubėki, kol skirto tau laiko yra,
kalbėki dabar, širdie neauksaburne,
kas nebuvo ištarta andai, byloki,
kas paslėpta buvo tavy ligi laiko,
kurio su laiku ir visai nebeliks,
nes trumpas šis trupantis laikas
ir tokio daugiau niekada nebebus”-
Aldona PUIŠYTĖ