Žurnalistas Vytautas Žutautas. Lietuvos psichiatrai – KGB talkininkai (III)
Kauniečio, prieš 34 metus įkūrusio laikraščio ,,Akistata” redakciją, žurnalisto Vytauto Žutauto liūdnų asmeninių prisiminimų tęsinys. Pradžia mūsų svetainėje rugsėjo 9 d. ir 19 d.
Sovietinės Lietuvos vyriausiasis psichiatras Jakovas Gutmanas savo studentams sakydavo: „Jeigu žmogus nebrangina savo gyvybės ir mėgina nelegaliai pereiti Sovietų Sąjungos sieną, jo diagnozė man abejonių nekelia. Jis šizofrenikas.“ Abejonių jam nekėlė ir tai, kad žmogus, kuris abejoja sovietine valdžia, gali būti sveikas.
Ekspertizės aktas
- Gutmanas per pusvalandį nusprendė, kad: „Žutautas serga psichine liga – šizofrenija su mąstymo ir emocijų sferos sutrikimais. Dėl šios ligos jis nusikaltimo įvykdymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti juos. NEPAKALTINAMAS.“ Taip didžiosiomis raidėmis ir parašyta akte.
Dabar aš tą teisminės psichiatrinės ekspertizės aktą galiu pacituoti, nes jį turiu. Tuo metu aš jo nemačiau, nes jis buvo skirtas tik „pačiam humaniškiausiam pasaulyje“ sovietiniam teismui. Tame akte rašoma: „Iš esančių byloje Žutauto parašytų ar diktuotų laiškų ir lapelių matyti, kad jų turinys yra beprasmiškas, nenuoseklus.“ Toliau aiškinama, kad „jis kiekvieną mėnesį kaip mokytojas gaudavo 110 rublių algą, o už pragyvenimą išleisdavo tik 50 rublių, būdamas sotus ir turėdamas kambarį nejuto jokių nepriteklių, o lapeliuose rašo, kad gyvenimas vis blogėja.“ (Kalba netaisyta)
Psichiatrai, gal ne visi, o tie, kurie vykdė KGB užsakymus, žinojo kokie žmonės turi būti pripažinti šizofrenikais. Disidentams diagnozavus lėtinę besitęsiančią šizofreniją, buvo nurodomi tokie „simptomai“: savęs sureikšminimas, grandiozinių idėjų apie pasaulio reformavimą skelbimas, taip pat žmogaus teisių gynimas valdžiai netinkamomis priemonėmis, kritinio požiūrio į vyriausybės darbą pareiškimas tiek žodine, tiek rašytine forma, mėginimas kitus nuteikti prieš vyriausybę, raginimai rengti nesankcionuotas demonstracijas, priklausymas neoficialioms grupėms, saugumo ar kitų valdžios organų paprastai vadinamoms „antisovietinėmis“ ar „nelegaliomis“, dalyvavimas religinėje veikloje, mėginimas gauti oficialų leidimą emigruoti iš šalies, mėginimas pabėgti į užsienį. Jie buvo skelbiami pamišėliais ir uždaromi į psichiatrines institucijas. Beje, vėliau pats J. Gutmanas išvažiavo į Izraelį.
Diagnozės – pagal šabloną
Įdomu yra ir tai, kad instrukcijų, ką pripažinti psichiniu ligoniu, nebuvo. Ekspertais dirbusius psichiatrus pataikauti KGB tardytojams vertė karjera. Apie tai savo moksliniame straipsnyje „Disidentų kalinimas Sovietų Sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918–1988 m.“ yra rašiusi Birutė Kuklytė.
Teismo psichiatrė ekspertė Jelena Marcinkevičienė viename interviu taip pat sakė ieškojusi specialių instrukcijų, bet nerado, nes jų niekada ir nebuvę. Psichiatrė Danguolė Stanionienė-Šapalienė, sovietmečiu dalyvavusi daugelyje ekspertizių ir dažnai rašydavusi aktus, prisipažino, kad išvadas rašydavo pagal šabloną: „Per dieną būdavo po 30 ekspertizių, todėl psichiatrai dažnai nekreipdavo dėmesio į techninį ekspertizės užpildymą.“
Po tokio prisipažinimo taip ir norisi paklausti prokurorų – ar tikrai tai buvo tik vienetiniai atvejai?
Teismas be teisiamojo
Taigi, diagnozė šizofrenikas, todėl ne į kalėjimą, o į ligoninę. Tai nusprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Man nedalyvaujant šio teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama L. Miežėno, dalyvaujant liaudies tarėjams Domeikienei bei Aleksandravičiui, taip pat prokurorui Skipariui, gynėjui Vilimui, „viešame“ teismo posėdyje, kuriame neleido dalyvauti net mano tėvams, nustatė, kad „Žutautas platino lapelius, kuriuose skleidžiami žinomai melagingi prasimanymai, žeminantieji tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, parašė šmeižikiško turinio kolektyvinį laišką, kurį pasiuntė „Komjaunimo tiesos“ redakcijai. Į šią nusikalstamąją veiklą Žutautas įtraukė nepilnamečius Jakutį, Gladutį, Beresnevičių. Be to, neturėdamas tam leidimo laikė šaunamąjį ginklą – 5,6 kalibro revolverį. Žutauto kaltė įvykdžius šiuos pavojingus visuomenei veiksmus įrodyta. Žutauto įvykdyti veiksmai numatyti Lietuvos TSR BK 199, 234, 241 straipsniuose.“
Kadangi visus šiuos veiksmus aš padariau, atseit, nesuprasdamas, ką darau, man buvo skirtas priverstinis gydymas bendrojo tipo psichiatrinėje ligoninėje. Galima sakyti, kad teismas mane palaikė dar ne tokiu baisiu santvarkos priešu ir paskyrė gydymą bendrojo tipo ligoninėje. Tie, kurie daugiau ginčydavosi su tardytojais ar psichiatrais ekspertais, būdavo uždaromi į specialaus tipo psichiatrines ligonines. Juos išveždavo į Černiachovską, Taškentą, Syčiovą. O mane „gydyti“ patikėjo Lietuvos psichiatrams.
Nebijojo sakyti tiesos
Beje, KGB 5-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas Nachmanas Dušanskis savo pažymoje apie atskleistas antisovietines grupuotes, kurią aš suradau KGB archyvuose, nerašė, kad aš buvau uždarytas į psichiatrinę. Pažymoje rusų kalba rašoma: „Sausio 18-ąją Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje buvo išaiškinta antitarybinė grupuotė, kuriai vadovavo V. Žutautas. Jis už antitarybinių lapelių platinimą areštuotas ir nuteistas, o su kitais 4 žmonėmis, dešimtos klasės moksleiviais, pravestas profilaktinis darbas.“
Toliau pažymoje vardijami kiti panašūs tais metais sulaikyti „nusikaltėliai“. Jų nebuvo tiek mažai, kaip kam gali atrodyti. Dešimtys žmonių nebijojo reikšti savo nuomonės. Štai Telšių rajono Varnių miestelyje buvo atskleista „Lietuvos nacionalinė vyties kryžiaus gvardija“. Du jos nariai buvo areštuoti, o su kitais dviem „pravestas profilaktinis darbas“. Tais pačiais metais Kaune buvo išaiškinta „Vieninga pogrindinė europinė socialdemokratų draugija“ (3 nariai) ir „Tamplierių riterių ordino grupuotė“ (6 nariai), Vilniuje – antisovietinė „Lietuvos solidarumo grupė“ (10 narių), Kapsuke (dabar Marijampolė) – „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo grupuotė“ (4 nariai).
Saugumiečiai taip pat turėjo nemažai darbo besiaiškindami, kas Kaune išplatino lapelius „Rusai, šalin iš Lietuvos!“, kas atspausdino ir išmėtė po Vilnių Lietuvos himno tekstą, kas išklijavo 18 priešiškų lapelių „Šalin sovietų valdžią!“
Tais 1966-1967 metais taip pat buvo iškeltos kelios lietuviškos trispalvės, nuplėšta bent 10 sovietinių vėliavų, išteplioti herbai ir Sovietų Sąjungos Politbiuro narių veidai, parašyta: „Mirtis komunistams!“, „Jei tu lietuvis – 50-ųjų sovietinių metų garbei užmušk rusą“ ir pan. Dalis valdžios priešininkų buvo surasti ir nubausti, o kai kurių saugumas taip ir nesugebėjo išsiaiškinti.
Pats tos pažymos autorius N. Dušanskis, gerai žinomas KGB veikėjas, spėjo pajusti artėjančias permainas ir, kaip ir psichiatras J. Gutmanas, 1989 metais išmovė į Izraelį. Dėl nusikalstamos veiklos Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 1996 metais jam iškėlė baudžiamąją bylą, bet Izraelis atsisakė jį išduoti. Sulaukęs 88 metų, N. Dušanskis mirė Haifoje.
Apgaulinga laisvė
Grįžkime į 1967-uosius. Po „paties humaniškiausio pasaulyje“ teismo nutarimo mane iškraustė iš KGB rūsio. Į Žiegždrių psichoneurologinę ligoninę vežė jau ne „Volga“, bet „voronokas“ – grotuotas „gazikas“. Išvažiuojant grąžino diržą, batų raištelius. Bet tik keletui valandų. Žiegždriuose davė pižamą.
Vėl už nugaros užsivėrė durys. Prižiūrėtojus pakeitė sanitarai. Vienas jų įvedė į palatą ir parodė lovą: „Čia miegosi, o čia, spintelėje, tavo šaukštas“. Palata kaip ir visose ligoninėse – lovos palei sieną, lovos viduryje. Tik šioje – ant langų grotos, o durys – be rankenų.
Niekas čia į mane nekreipė dėmesio. Tiesa, vienas vis tiek atėjo susipažinti. „Napoleonas“, – prisistatė. „Anglijos karalius“, – atsakiau, bet jaučiau, kad juokauti čia nelabai apsimoka. Kiekvienas tavo judesys, kiekvienas ištartas žodis sanitarų, seselių būdavo perduodamas gydytojui, užrašomas ir tuoj pat galėdavo atsigręžti prieš tave patį.
Leisdamas valandų valandas kameroje buvau įpratęs daug vaikščioti: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. Tai buvo įprastas dalykas. O vos pavaikščiojau čia – tuoj prisistatė gydytoja. Ligos istorijoje atsirado įrašas: „Neramus, nuolat vaikšto“. Gerai, jeigu tam, kad nuramintų, duoda tik tabletę – jos gali ir neišgerti, apgavęs tave stebinčią seselę. Bet jeigu paskirs raminamųjų ampulėmis – aminazino į užpakalį, tai paskui visą dieną nenorėsi keltis, o prispirtas reikalo ne eisi, bet šliauši.
Pirmą naktį, išvargintas kelionės, užmigau greitai. Vėliau teko pačiam prašyti tablečių, nes nežinojai, ko iš kurio palatos draugo gali tikėtis. „Napoleonas“ (beje, jis buvo bene du kartus didesnis už tikrąjį Napoleoną) sykį taip įsisiautėjo, kad, kol jį apvilko tramdomaisiais marškiniais, gydytojų kabinete sudaužė visus stiklus. Visko buvo galima tikėtis ir iš „imperatoriaus“, nuolat kažkam komanduojančio (jeigu duos komandą man, o aš neįvykdysiu?), ir iš „princų“, ir iš kitų likimo nuskriaustų žmonių.
O šiaip beprotnamis – tai tokia vieta, kur gali elgtis kaip nori. Anot Šveiko, ten tokia laisvė, apie kokią socialistai nesapnavo. Ten žmogus save gali laikyti ir dievu, ir švenčiausiąja panele Marija, ir nėščiu ponu, ir profesoriumi. Ten gali rėkauti, stūgauti, vartytis kūliais – ir niekas nepasakys, kad esi nekultūringas. Aišku, tokie tavo poelgiai neliks nepastebėti – gausi tablečių ir aprimsi.
(Bus daugiau)