(Kauniečio kolegos žurnalisto V.Žutauto liūdnų prisiminimų apie gyvenimą, paženklintą KGB persekiojimais, tęsinys. Pradžia rugsėjos 9-ąją)
Vėliau likimas mane nusviedė į Linkuvos miestelį Pakruojo rajone. Ten dirbdamas mokytoju subūriau bendraminčių ratelį. Kartu su vyresniųjų klasių moksleiviais klausydavomės „balsų“ iš užsienio, kalbėdavomės apie gyvenimą.
„Šmeižikiški“ lapeliai
O vieną rytą Linkuvoje, ant poros parduotuvių durų ir ant keleto namų sienų žmonės pamatė priklijuotus lapelius. Juose buvo rašoma, kad sovietai ir komunistai taip nugyvenę Lietuvą, jog parduotuvių lentynos tuščios, kad nesą pirkti net degtukų, o apie kitas prekes nėra ką ir kalbėti. Ir visa tai esą dėl to, kad visa, kas geriausia, išsiveža rusai. 1967 metais šiame krašte tai buvo negirdėtas dalykas. Žmonės net skaityti bijojo. Trumpam sustodavo, apsidairydavo, ar niekas nemato, greitai peržvelgdavo lapelį ir maudavo šalin. Bet žinia apie tiesą rašančius lapelius tuoj pat pasklido po miestelį ir, aišku, pasiekė milicininkų ausis. Šie tą žinią perdavė tiems, kuriems priklausė kovoti su kitaminčiais.
KGB sujudo kaip reikiant. Prieš nugramdydami lapelius kagėbistai fotografavo, matavo, rašė įvykio apžiūros protokolus, ieškojo pėdsakų. O tie pėdsakai buvo prieš nosį, nes visi lapeliai buvo parašyti ranka.
Laiškas redakcijai
Kol saugumas ieškojo „raštininkų“, kitą rytą vėl atsirado lapelių, o „Komjaunimo tiesos“
redakcija gavo laišką. Jame buvo rašoma apie sukriošusią ekonomiką, apie „demokratiškiausius pasaulyje rinkimus“, apie spaudos laisvę. „Štai ir to mūsų laiško
neatspausdinsit, – rašėme laiške, – tai kokia čia laisvė?“ Daug kuo kaltinome komunistus,
pasiuntėme net keletą ir necenzūrinių žodžių okupantų vadovų adresu. Dabar visi žinome,
kad tie vadovai iš valstybės ėmė, ką norėjo ir darė, ką norėjo. Taigi, tame laiške jau prieš
daugelį metų teigta, kad „Brežnevas, Kosyginas ir Podgornas yra vagys, šunys, komunistai“.
Ir tas laiškas, ir lapeliai netrukus sugulė į bylą, kurioje buvo rašoma: „Žutautas 1967 metų
sausio 18 dieną Linkuvos miestelyje parašė lapelius, kuriose skleidžiami žinomai melagingi
prasimanymai, žeminantieji tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarka. […] Tą patį vakarą Žutautas kartu su Beresnevičiumi, Gladučiu parašė šmeižikiško turinio kolektyvinį laišką, kurį pasiuntė „Komjaunimo tiesos“ redakcijai“ (Kalba netaisyta).
Ar galima sakyti, kad visa tai, ką darėme, mes darėme iš tvirtų įsitikinimų, kad siekėme
Lietuvos laisvės, nepriklausomybės ir panašiai? Anaiptol. Tai buvo ir jaunatviška romantika, ir nuotykių ieškojimas. Naktis, tamsu, siaučia pūga, o mes keturiese vienas paskui kitą, slapstydamiesi, einame klijuoti lapelių. Rinkdavomės irgi po vieną – vis apsidairydami, ar neseka. Vėliau sužinojau, kad paskutinėmis dienomis prieš areštą mane jau sekė. Beje, pistoletas buvo tiesiog dėl savęs padrąsinimo. Iš jo nė sykio taip ir nebuvo iššauta, nors byloje jis figūravo kaip daiktinis įrodymas.
Saugumo rūsyje
Už tuos lapelius, už laišką, už pistoletą ir užsivėrė kalėjimo vartai. Tai buvo rūsys KGBpastate, Vilniuje. Jame nuobodžiavo prižiūrėtojai. Kiekvienas naujas „nusikaltėlis“praskaidrindavo jų šiaip jau labai vienodą gyvenimą. Prižiūrėtojai čia buvo padėties viešpačiai. Pirmiausia įgrūsdavo į kamerėlę – tokią mažą, kad gali tik sėdėti kojomis atsirėmęs į duris. Net pajudėti sunku. Nors joje sėdi gal tik valandą, atrodo, jog praėjo visa para. Po to įveda į atskirą kambarėlį, liepia nuogai nusirengti, atidžiai apžiūri, ar neslepi kokioje nors savo kūno raukšlėje, įdubime ar skylutėje peiliuko, pieštuko ar dar ko nors. Apžiūri ir kiekvieną drabužio siūlelę – tik tuomet leidžia apsirengti. Atima kelnių diržą, batų raištelius. Dabar nori nenori greitai nepaeisi. Viena ranka būtinai turi laikytikelnes – antraip nusmuks, susipainiosi. Kojų aukštai irgi nepakelsi – pamesi nevarstytus batus. Taip ir kėblini koridoriumi – šlumšt, šlumšt. „Prie sienos!“ – išgirstu rusišką komandą. Stoviu, kol atsiveria dar vienos durys. Džirgžt, džirgžt, trinkt – metalas į metalą.
Kameroje šilta. Elektros lemputė dieną naktį plieskia į akis. Grotuotas langelis palubėje.Koridoriuje nuolat aidi prižiūrėtojų žingsniai. Kartkartėmis jie sustoja prie durų, žvilgteli proakutę. Daugiau nei mėnesį kameroje sėdžiu vienas. Po mėnesio įkelia kaimyną. Jis gerokai vyresnis už mane. Jei neklysta atmintis, tai buvo veterinaras nuo Rokiškio – B. Karalius, apkaltintas pagalba vokiečiams. Kaltinimai man ne ką menkesni – antisovietinių lapelių platinimas, nepilnamečių įtraukimas į nusikalstamą veiklą ir šaunamojo ginklo laikymas.
Nuobodi dienotvarkė
Dienos slenka labai lėtai. Tardytojas neskuba. Išsikviečia tardyti sykį, du per mėnesį. Likęslaikas – mano. O jo tikrai daug. Šeštą valandą ryto nori nenori verskis iš lovos, tvarkyk patalynę. Už keleto minučių atsiveria durys, imi kampe stovintį puodą („parašą“) ir tai, ką padarei per naktį, neši į tualetą. Nusiprausi ir – atgal. Iki pusryčių dar dvi valandos. Galėtum ir pasnausti, bet pro akutę nuolat žvilgčioja prižiūrėtojas. Drausmės pažeisti nevalia, tačiau jei sugebi apgauti savo „angelą sargą“ – galima. Atsisėdu nugara į akutę, galvą paremiu abiem kumščiais ir snaudžiu.
Aštuntą valandą prasiveria langelis – pusryčiai. Gabalėlis forminės duonos, kruopelytėsviesto, gabaliukas cukraus ir visas virdulys virinto vandens. Duona ir vanduo – visai dienai. Po pusryčių – vėl laisvalaikis. Prasiveria langelis ir gauni „Tiesą“. Sykį per savaitę pro tą patį langelį duryse paduoda ir knygų. Kartais – Šekspyro sonetus, o kartais – tekintojo žinyną. Nepasirinksi. Išmoksti džiaugtis tuo, ką duoda.
Pietūs: lėkštė raugintų kopūstų ar kruopų sriubos, samtelis košės ir žuvies ar silkės gabalėlis. Sykį per savaitę kruopų košę pakeičia tarkuoti burokėliai. Po pietų – vėl skaityk, matuok žingsniais kamerą, tik, šiukštu, neatsigulk. Negalima. Tuo laiku, kai ligoninėse ramybės valanda, izoliatoriuje – pasivaikščiojimas lauke. Privalomas. Nuo jo atleisti gali tik gydytoja. Ranka prisilaikydamas kelnes šliumpinu koridoriumi į aptvarą. Penki žingsniai pirmyn, penki – atgal. Viršuje – bokštelis. Jame sargybinis, kuris stebi mane ir dar trijuose aptvaruosejudančius mano nelaimės draugus. Matyt, irgi po du. Per pusmetį, praleistą izoliatoriuje, be B.Karaliaus ir prižiūrėtojų, daugiau nemačiau nė vieno žmogaus. Vakare vėl džingžteli langelis – tik spėk pasiimti dubenėlį pieniškos sriubos. Prieš miegą (tai leidžiama daryti tik nuo dešimtos) dar viena pramoga – puodo išnešimas.
„Svarbi“ byla
Taip ir slinko dienos. Nuobodžios ir vienodos. Ypač sunku buvo pavasarį. Kamera buvo į
konservatorijos pusę, tad dažnai girdėdavosi muzika. Jaunystė norėjo į laisvę, norėjosi mylėti ir būti mylimam, deja, grotuotos geležinės durys dar negreitai prasivėrė.
Tardytojas davė pasirašyti raštą, kad generalinis prokuroras pratęsė tardymo terminus. Nors ir labai kvalifikuoti, tardytojai nesugebėjo laiku apklausti liudytojų, surinkti įrodymų.Nesugebėjo byloje, kur vaikėzai pašnekėjo prieš valdžią. Įdomu, kiek būtų trukęs tardymas, jeigu nusikaltėliai irgi būtų buvę kvalifikuoti? O gal visa ši organizacija, vadinama saugumu, tik ir tiko kovoti su nors kiek kitaip mąstančiais žmonėmis?Beje, teko pabuvoti ir pas sovietinės Lietuvos vyriausiąjį prokurorą Viktorą Galinaitį. Prieš pratęsdamas bylos terminus, jis gal porą valandų kalbėjosi su manimi, vis klausinėjo, ar ne kunigai sugundę kalbėti prieš valdžią. Tik negalėjau pradžiuginti prokuroro – su kunigaistikrai neturėjau jokių ryšių. O kai kam, matyt, labai norėjosi, kad būtų buvę būtent taip.
Ekspertizė kabinete
Dienos KGB rūsyje slinko lėtai. Tuomet aš dar nežinojau, kas manęs laukia – apie tai galėjau tik spėlioti. O laukė labai nemaloni staigmena. Vieną dieną nuvestas į tardytojo Prano Kazanavičiaus kabinetą, radau ten naują pareigūną. Jis kažką rašė. Atsisėdau priešais ir, atsibodus dairytis pro grotuotą langą, žvilgtelėjau į prirašytus lapus. Perskaičiau, jog priešais mane sėdi Sveikatos ministerijos vyr. psichiatras Jakovas Gutmanas. Per užsienio radijo stotis buvau girdėjęs, kad ne vienas politkalinys atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, o dabar pajutau, kad tai gresia ir man.
Taigi, paskyrus psichiatrinę ekspertizę, psichiatras, remdamasis bylos duomenimis, rašė aktą. Rašė manęs beveik nieko neklausdamas – jam ir taip viskas buvo aišku. Tardytojas buvo surinkęs pakankamai duomenų mano „beprotybei“ įrodyti. Pasirodo, kad aš mokykloje pamokos metu zvimbiau lyg musė: „Bzz…“ ir delnais pliaukšt užmušiau… Tuo laiku mokytoja, bendraklasiai manė, kad tai vaikiškas nutrūktgalviškumas, išdaigos, o štai vėliau psichiatrai tai įvardijo kaip „nukrypimą“ nuo normos…
Nuotraukoje: Po daugel metų Vytautas Žutautas vėl toje pačioje KGB kameroje…
(Bus daugiau)
