Talentingas žurnalistas, redaktorius, leidėjas Vytautas Žutautas, su kuriuo dar sovietiniais laikais susipažinome Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje, tada nedrąsiai prasitarė apie KGB persekiojimus, grasinimus ir siekį sužlugdyti jo gyvenimą. Nepavyko. Atkurta laisva ir nepriklausoma Lietuva apsaugojo. Sumanus, organizuotas, visada idėjų kupinas Vytautas su savo žurnalistine šeima prieš trisdešimt ketverius metus įkūrė nepriklausomą laikraštį ,,Akistata“. Leidinio vyr. redaktorius pats labai daug rašė ir teberašo apie kitus ne tik straipsnius, bet ir knygas. Sulaukęs, kaip sakoma, žilos galvos, pagaliau prabilo apie save. Šiandieninė ,,Akistata“ išspausdino pirmuosius Vytauto Žutauto rašinius, kurie papildys sovietinės Lietuvos istorijos puslapius. Dėkojame autoriui, laisvės kovų dalyviui už savo prisiminimus, atsiųstus mūsų internetinei svetainei. www.kaunozurnalistai.lt
1990 metų kovo 11-ąją atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, kuri po to galutinai sugriuvo. Tauta nepriklausomybės siekė įvairiais būdais: nuo partizaninių kovų iki disidentų ir Sąjūdžio veiklos. Kad kovų dalyviai būtų nepamiršti, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras tiria Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos apraiškas nuo 1918-ųjų iki 1993 metų, kai iš Lietuvos buvo išvesta okupantų kariuomenė. Tačiau dalis tai patyrusių žmonių taip ir liko pamiršti.
Tai disidentai, kurie tais gūdžiais sovietiniais laikais nebijojo kalbėti tiesos apie okupuotą Lietuvą ir už tai buvo uždaryti į psichiatrines ligonines. Nors formaliai jų teisės buvo atstatytos, tačiau Lietuvos psichiatrai niekaip nenori pripažinti, kad jie buvo raudonojo genocido talkininkai ir už tai turėtų jausti bent jau moralinę atsakomybę.
Paradoksas, bet Lietuva jau ne kartą yra mokėjusi Europos Žmogaus Teisių Teismo priteistas baudas už tai, kad mūsų šalyje buvo slapti JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimai ir juose buvo kankinami Saudo Arabijos piliečiai, o tiems lietuviams, kuriuos kankino kiti lietuviai, jokių kompensacijų niekas nemoka. Lietuvos psichiatrai nenori pripažinti savo klaidų – jie teigia nesekę savo kolegų iš Rusijos pavyzdžiu ir nepiktnaudžiavę psichiatrija, nors uždarytų į psichiatrines ligonines buvo dešimtys.
1992 metais Politinių kalinių sąjunga, Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Piktnaudžiavimų psichiatrija iniciatyvinė tyrimo grupė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir paprašė taikyti Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ psichiatrams, kurie siuntė Lietuvos patriotus į specialiąsias ligonines. Vis dėlto nė vienas sovietmečio psichiatras nebuvo net apkaltintas. Prokurorų nuomone, nors ekspertų psichiatrų veiksmuose būta nusikaltimo požymių (tai buvo neteisėtas atidavimas į psichiatrijos ligoninę), kelti baudžiamosios bylos negalima, nes suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.
Prokurorai kažkodėl nagrinėjo tik psichiatrų ekspertų veiksmus, tačiau „ligonius“, kuriems atrodė, jog sovietinė valdžia yra neteisėta, o Lietuva okupuota rusų, gydė eiliniai psichiatrai. Tai jie skirdavo kūną ir valią paralyžiuojančius vaistus, kankino žmones taikydami jiems konvulsinę arba insulino terapiją. Kadangi aš vienas iš tokių kankinių, tai apie šią „terapiją“ parašysiu kiek vėliau.
Visagalė senatis
Dabar – apie bandymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kankinimo. Kadangi 2011 metais Baudžiamajame Kodekse atsirado 100 straipsnis – Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis –, kuriam senatis negalioja, pabandžiau kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Mano pareiškimas, matyt, pagal gyvenamąją vietą, atsidūrė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdyboje. Neužilgo vyresnioji tyrėja Rūta Čerekienė priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarimą apskundžiau, tačiau ir prokuroras Tomas Stelionis skundo netenkino. Argumentuojama tuo, kad nusikaltimų žmoniškumui atveju (BK 100 str.) akcentuojama ne individuali auka, o labiau kolektyvas. „Aptariama veika neturi didelio masto ir sistemingumo požymių“, – rašoma prokuroro nutarime. Jame taip pat nurodyta, kad vertinant veiką, kaip nukreiptą į konkretų žmogų pagal kitus BK straipsnius, jau yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.
O ar iš tikrųjų kankinimai buvo vykdomi tik prieš atskirus žmones? Tai išsiaiškinti gali tik prokurorai, nes Lietuvos psichiatrai atskleisti tokios informacijos nelinkę net ir šiandien. Prokurorai, matyt irgi nelabai suinteresuoti, nes tektų prisiminti ir savo vyresnius kolegas, ir teisėjus. Nors dažniausiai teismai visiškai aklai vadovaudavosi psichiatrų pateikta diagnoze ir išvadomis, tačiau ir teisėjai, ir prokurorai puikiai žinojo, ką daro. Jie buvo specialiai parinkti nagrinėti KGB bylas. Buvo ir specialūs advokatai, kurie „gynė“ teisiamus disidentus.
BK dar yra 120 str. – kolaboravimas, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtoms valdžioms struktūroms baudžiamas iki penkerių metų laisvės atėmimo. Deja, ir čia galioja senatis.
Lieka vis mažiau
Kad būtų aiškiau, su kuo kovojo psichiatrai, papasakosiu savo istoriją. 2012 metais, vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadomis, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras grupei pasipriešinimo okupacijai dalyvių suteikė karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių vardus. Laisvės kovų dalyvio statusas buvo suteiktas ir man.
Tuos pažymėjimus mums įteikė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Deja, daugelį jų atsiėmė karių savanorių ar laisvės kovų dalyvių giminaičiai, nes patys kariai arba žuvę kovose, arba jau mirę. Nors ir mano barzda jau žila, bet aš buvau vos ne jauniausias, nes pažymėjimus paėmę kitų giminaičiai – irgi jau pensininkai. Jaunesnis už mane buvo tik Vygaudas Vyšniauskas (tuo metu 53 m.), Panevėžio miesto moksleivių pogrindinės organizacijos, veikusios 1976–1977 metais, narys, platinęs antisovietinius atsišaukimus. Tačiau jis irgi neatvyko atsiimti pažymėjimo. Tai padarė jo giminaičiai.
Pavojinga grupuotė
Priminsiu, kad karių savanorių statusas suteikiamas ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviams, o laisvės kovų dalyviais pripažįstami partizanų ryšininkai ir antisovietinių grupuočių nariai.
Vieną tokią grupuotę buvau sukūręs ir aš. Aišku, tas žodis „grupuotė“ ne visai tinka keturių jaunuolių kompanijai, bet oficialiai taip vadinama. Aš savęs nelaikiau ir dabar nelaikau kokiu nors nusipelniusiu kovotoju ar disidentu kaip Antanas Terleckas, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Algirdas Statkevičius ar daugelis kitų, kurie platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, leido pogrindinę spaudą, kalėjo lageriuose. Mano pavyzdys turėtų žmonėms priminti, kokia silpna buvo sovietinė santvarka, kaip jos gynėjai-kagėbistai bijojo dar net barzdos nesiskutančių jaunuolių ir, kaip klastingai su jais kovojo.
Areštas
Areštavo mane klasikiniu, sovietiniuose kino filmuose rodomu būdu. Prie namo sucypė automobilio stabdžiai, trinktelėjo uždaromos durelės. Paskui – beldimas į duris. Šeimininkė, net neklaususi, kas, atšauna velkę – Linkuvoje (Pakruojo r.) visi pažįstami, ankstyvą žiemos rytą bijoti tikrai nėra ko. Kai durys atsidaro, ji kiek nustemba – tiek nepažįstamų vyriškių. Vienas išsitraukia pažymėjimą: „Saugumas. Kur jūsų nuomininkas?“
Šeimininkė ir jos brolis į Linkuvą buvo atsikėlę iš Klovainių, pas juos ne sykį buvo užėję stribai, ne sykį slėpėsi ir miškiniai, bet saugumiečiai į duris tąsyk pabeldė pirmą kartą. Ir ko jiems čia galėjo prireikti? Miškuose jau seniai nelikę kovotojų už laisvę, visi jau patikėję, kad prieš vėją nepapūsi, gyvena savus gyvenimus.
O jauni vyrukai, į Linkuvą atvažiavę net iš Vilniaus, jau stovi nuomininko kambaryje. Jie viskam pasiruošę: štai prokuroro sankcija areštui, štai – kratai. „Kelkis iš lovos, renkis – važiuosim“.
Keliuosi, šoku į kelnes, einu į virtuvę. Kartu su manimi – ir vienas iš atvažiavusiųjų. Jam labai įdomu stebėti, kaip aš valausi dantis, prausiuosi, kartu su juo užsuku į tualetą. Viską darau iš lėto. Man skubėti jau nebėra kur.
Atvykę „specialistai“ jau rausiasi mano knygose, rašomojo stalo stalčiuose, patalynėje. Viskas daroma nepažeidžiant įstatymų. Kviestiniai – buto, kuriame gyvenu, šeimininkai. Jie iš nuostabos net išsižioja, kai iš palovės svečias ištraukia pistoletą. Šešių šūvių brauningas tuo laiku man kainavo tik 15 rublių. Daiktiniai įrodymai kraunami ant stalo, surašomas protokolas. Tuo ir baigiasi oficialioji dalis. Šeimininkas linki laimingos kelionės, jo sesuo nubraukia ašarą: „Kur tave, vaikeli, tokį jauną veš?..“
O veža į sostinę. Kaip kokį ministrą – juoda „Volga“. Ir apsauga patikima. Du iš šonų, vienas – priekyje. Beveik visą kelią tyli. Matyt, tokia instrukcija – su idėjiniais priešais nekalbėti. Tais 1967-aisiais, kaip ir vėlesniais metais, priešą būdavo galima tik smerkti. Smerkti mašinoje? Kam? Juk vis tiek niekas negirdės, niekam nepasigirsi, kad esi labai ištikimas ir net naktimis sapnuoji, jog gyveni „pačioje demokratiškiausioje šalyje“.
Demokratiniai rinkimai
Na o priešas? Priešas – savarankišką gyvenimą vos pradėjęs jaunuolis. Ir jo biografija dar labai trumpa. Gyveno Josvainiuose, mokėsi, kartais paklausydavo balsų iš anapus. Per „svirplių“ ūžesį, gaudimą prasimušdavo lietuviškas balsas. Nors laikraščiuose buvau perskaitęs, kad „Amerikos balsas“, Vatikano radijas ir kiti „balsai“ iš anapus meluoja, bet norėjosi išgirsti, ką jie meluoja, be to, uždraustas vaisius visada saldesnis. Paklausai, ką kalba, o rytojaus dieną klasėje gali ir prieš draugus pasipuikuoti. Jiems – irgi įdomu. Įdomiau negu „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje perskaityti socialistinio lenktyniavimo naujienas.
Apie tai, kad galvoti sovietų šalyje yra uždrausta, patyriau labai anksti.
Vyresniųjų klasių moksleiviai turėjo padėti rinkimuose. Vieni, aprengti tautiniais rūbais, stovėjo prie urnų, kitus siuntinėjo pas nebalsavusius žmonės. Aš nesutikau eiti ir bandžiau paaiškinti, kad balsuoti ar nebalsuoti – kiekvieno žmogaus teisė. O koks čia balsavimas, jei tik vienas kandidatas. Jis jau parinktas ir seniai išrinktas.
Dabar apie tai jau net nekalbame, nes tai visiems suprantamas dalykas. Prieš 60 metų apie tai, kad tokie rinkimai su demokratija neturi nieko bendra, daug kas kalbėjo. Tik – pašnibždomis. Aš tai pasakiau garsiai. Tai išgirdo rinkimus prižiūrėjęs atstovas iš Kėdainių. „Tu drįsti abejoti mūsų demokratija!? – šaukė jis. – Ar žinai, kiek kraujo pralieta, kad štai tu galėtum dalyvauti rinkimuose?“ Ilgai rėkė, nė nepastebėdamas, kad prieš jį – šešiolikmetis, tuose rinkimuose nė nedalyvaujantis. Tai buvo pirmoji sovietinės demokratijos pamoka. (Bus daugiau)
Nuotraukoje: Vytautui Žutautui įteikiamas ,,Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas”
