Kaunietis Vytautas Balsys – teatro, kino, televizijos režisierius, dabar jau rašantis ir leidžiantis savo knygas, vis prisimena liūdnai linksmus praėjusius laikus.
Dar gūdžiais sovietmečio laikais išsiprašiau savo germanistės kursiokės Laimos kvietimo atvykti į buvusią Vokietijos Demokratinę Respubliką ir pradėjau su draugu Augustinu Gricium svaičoti apie nuotykių ieškojimą svetimoje žemėje. Privalu buvo gauti nepriekaištingas charakteristikas ir praeiti pragaro vartus tuometiniame komjaunimo konclageryje. Komisijoje sedėjo dabar jau žinomi žmonės, bet vienas jų Edas Nickus iškėlė politinės svarbos klausimą: ,,O, plaukai ne per ilgi?!” Komisija išvarė mane kirptis. Piktumo apimtas, nepasidaviau nurodymams ir, užsikišęs sulaižytus plaukus už marškinių apykaklės, po savaitės vėl pabeldžiau į dangaus vartus. Mano laimei komjaunuoliai kažkur skubėjo ir jų vadas Algimantas Puidokas lengvai brūkštelėjo parašą su išganingu burtažodžiu: ,,Leisti išvykti!”
Mes su Guga apsvaigę iš laimės sėdėjom traukinyje Leningradas – Berlynas. Jau atrodė išsvajota vakarų pakrantė ranka pasiekiama, kaip kiaurai skrodžiantys sovietų pasieniečių žvilgsniai smigo į Augustino pasą. Prieš juos sėdėjo kitas (aiškiai kontra!) su apžėlusia barzda Guga. Liaudies priešas tuoj pat su visais daiktais buvo išlaipintas iš vagono ir nugabentas į nuovadą. Traukinys pajudėjo link Berlyno, o aš kupe likau vienas be draugo. Įsivaizduoju, ką mano mielas bičiulis tuo metu išgyveno rusų nelaisvėje. Aš jaučiausi šlykščiai ir beveilijau grįžti kuo greičiau namo.
Baltarusijos pasienyje tuo metu keisdavo traukinių ratus, o ši nuobodulio procedūra truko apie 4 valandas. Staiga paskutinę minutę į vagoną pasieniečiai įmetė pilką bulvių maišą, kuris netikėtai ėmė rodyti gyvybės ženklus. Pagaliau aš pažinau nuskusta barzda ir moraliai nukankintą Augustiną Gricių. Dievas yra! Mūsų nuotykiai tęsėsi.
Berlyne mus apgyvendino studentų bendrabutyje iš kurio išlikęs pirmo vakaro mistinis įspūdis.
Vos tik įžiebiau virtuvėje šviesą, visomis sienos kryptimis knibždėjo milijonai tarakonų. Nuo šlykštaus vaizdo vos nesusivėmiau. Šis makabriškas ,,gyvų tapetų” paveikslas kartais pasikartoja sapnuose. Atšokome kursiokės Laimos vestuvėse ir jau pirmąją laisvės dieną įkvėpėme Rytų Berlyno didmiesčio oro. Kaip mat susipažinome su ilgaplaukiu Carlo Jordanu, pas kurį vėliau driekėsi lietuvaičių pulkai, o ir pats ,,žaliasis” Jordanas dažnai lankėsi Lietuvoje. Gal tik trečią vizito dieną pastebėjau, kad iš bendriko dingo mūsų pasai. Pasisakiau Laimai ir jos vos neištiko ūmus aparpuolis. Kaput! Visi keliai vedė į sovietų ambasadą Berlyne su malonės prašymu gauti laikiną leidimą grįžti namo į Lietuvą. Ambasados sienos ir atmosfera niekuo nesiskyrė nuo stalino šarvojimo salės. Buvome varomi iš kabineto į kabinetą, kol pagaliau patekome į vyriausiojo baudėjo nasrus: ,,Tai ką, zadrapani litovcai, prisikeliavote?” Buvome kalti, kaltesni, kalčiausi… ,,Kaip jums galėjo dingti pasai, šventas tarybinio piliečio dokumentas, mulkiai?” – sarkastiškai šiepėsi kagėbistas. Kažką murmėjome perdžiūvusiom burnom, mėginome aiškintis. ,,Žodžiu, sėdate tuoj pat į traukinį ir dingstate iš VDR teritorijos” -toks buvo aukščiausiojo įsakymas.
Susitaikę su likimu, svarbu, kad ne į Sibirą, prisiekėme vykdyti ,,Von!”nutartį. Pagaliau pilvūzas atsivertė storą bylą ir tėškė mūsų pasus ant stalo. Štai kas juos pavogė iš studentų bendrabučio! Tik staiga, jau beveik tarpduryje, vyriausias šnipas paklausė:”Beje, operatorius Jonas Gricius jums ne giminė?” Pajutau, kad į mūsų pusę buvo numestas jaukas. Guga išlemeno: ,,Taip, mano tėtis.”….Na, o tada prasidėjo, (pošlo, paiechalo…. ) Banionis, Masiulis, Budraitis, o vėliau… Žalakevičius, Sabonis…Ir vėl viskas iš pradžių. Deja, patyręs saugumietis mūsų nepasigailėjo. Vakare su daiktais atvykome į Ostbanhofą ir laukėme traukinio namo. Laimei, Guga nelabai susigaudė vokiškai ir mano aferisto kraujo dėka, įsėdome į Erfurto traukinį, o kai jau tapo aišku, kad mūsų Odisėja pakrypo į priešingą pusę, iš geldos juk neišoksi, vokiškas alus ėmė gydančiai villgyti mūsų tardymo žaizdas.
Pagaliau mes traukėme vakarų kryptimi rytinio bloko salyne. Mūsų pačių nuostabai ir veikiant palankiems dievams čia pat gatvėje susipažindavme su žmonėmis panašiais į mus, jie apgyvendino, pamaitino ir davė savo draugų adresus kituose miestuose. Ten vėl nauji bičiuliai, kurie skaitė tas pačias knygas, klausė panašios muzikos ir visa širdimi troško laisvės. Vargu ar šiandien sutikti atsitiktiniai gatvėje žmonės užleistų savo lovą svečiui, o patys gultų ant žemės?
Nuo Erfurto katedros smailių, Drezdeno galerijoje Rafaelio Madonos žvilgsnio iki kiaulės kojų su troškintais kopūstais Eizenacho bare, mus lydėjo angelų malonės, kol kelyje atgal į Berlyną traukinyje susipažinome su Barbara. Buvo jau vėlus metas, ji mus priėmė į savo vieno kambario butuką, o sofa – lova teko dalintis trise.( Neskaitant šuns.)
Barbara dirbo medicinos seserimi vienoje Berlyno ligoninėje, kurioje žinomam lietuvių dailininkui
buvo atlikta inkstų persodinimo operacija. Dievas dūrė pirštu į akį, šis dailininkas buvo Algimantas Švėgžda. Neilgai truko mūsų derybos su tarpininkais dėl susitikimo ir jau kitą dieną savo buto duris atvėrė pliktelėjęs pastorius, kuris pristatė mus su Augustinu Algimantui Švėgždai. Dailininkas pusiau sėdom gulėjo lovoje ir nužiūrinėjo naujus svečius savo rudomis skvarbiomis akimis. Jis kalbėjo pašnibždomis, labai taupiai, atrodė, kad buvo gyvas tik dvasia, o jo kūnu bodėjosi graudulys. Šalia dailininko gulėjo atverstas piešimo sąsiuvinis, kuriame jis brėžė medžio lapų krustelėjimą už lango: ,,Ką matau, tą piešiu.” Gėrėme arbatą ir mėgavomės buvimo kartu akimirkomis. Algimantas dėstė savo mintis labai sklandžiai ir aškiai. Dėkojo Dievui už dovanotą gyvybę, o jo linija baltame popieriaus lape įgavo visai kitą egzistencinį matą. Barbaros dėka mano būties pažinimo kelyje atsirado Algimantas Švėgžda, vienas iš tų retų Lietuvos žmonių, kurių buvimas šalia ilgam nušviečia horizontą.
Mūsų nuotykiai VDR su Guga tęsėsi. Karštą birželio sekmadienį Barbara mus kaip vaikus nusivedė į Wannsee paplūdymį Berlyne. Čia privalėjai būti toks, koks gimei – nuogas. Aplink visi žmonės buvo ką tik gimę. Piliečiui atvykusiam iš už geležinės uždangos buvo atimtas paskutinis lauro lapelis, pridengiantis jo gėdą, gyvybės geluonį. Kritom ant pilvų ir ilgą laiką negalėjome atsitokėti. Pagalvojau, kur žiūri. bl…t, vokietijos demokratinės respublikos komunistų partija, erikas honikeris ir jo šutvė? Kur cenzūra? Kaip galima taip leisti vyrams ir moterims, šeimoms, berniukams ir mergaitėms laisvai būriuotis nuogiems draugėn, žaisti kamuoliu, juokauti? Svarbiausia, niekas nesidročino krūmuose, niekas iškreiptai nekikeno ir nebėrė smėlio į akis. Po geros valandos amžini ledynai mano viduje ėmė tirpti ir aš pusiau laisvai bridau į šaltą ežero vandenį. Negalėjau atsistebėti, kaip paauglių klasė žaidžia kamuoliu, kaip grakščiai ir išlakiai juda merginų kūnai, kaip vaikinai varžosi dėl kamuolio, o nuogalių didžiakrūtė vadė tamsta mokytoja brėžia aikštelės ribas. Joks dar mokykloje berniukų tualete regėtas žurnalas suaugusiems manęs taip nesukrėtė, kaip tos grožio linijos prieš akis. Tik Wannsee paplūdimyje gyvai tapo aišku kokį sovietinį pleištą įkalė sistema į mūsų ideologinę sąmonę. Degantį strypą tarp dvasios ir kūno, tarp vyro ir moters, absoliutų draudimą matyti save tokį koks gimei. Svarbiausia – eik kirptis!
Manau, kad ir šiandien šis pleištas degina daugelio vidurius. Jis įgauna kitus pasaulėžiūros kontūrus, draudimus ir niekina kūną. Tik po daugelio metų supratau dailininką Pėterį Paulių Rubensą, kuris savo apvalainas gracijas su galinga aistra ir dvasios užmoju vaizdavo drobėse. Jis tikrai lankėsi tame Rytų Berlyno Wannsee paplūdimyje, nes savo išraiškingu potepiu jis driokstelėjo sodriai ir aiškiai: “Žmogaus kūnas yra gražus!”