Vilko vaikų dienos, kurios nepastebėjo miesto žiniasklaida, minėjimas Kaune

LŽS narė DALIA POŠKIENĖ, renginio vedėja

Lietuvos valstybė rugsėjo 14-ąją paskelbė Vilko vaikų atminties diena. Nuo šiol ji bus žymima kalendoriuje kaip Rytprūsių vaikų skausmingų išgyvenimų ir patirtų kančių diena. Kaip lietuvių tautos tremčių, okupacijų, kaip Holokausto ir genocido dienos. Šiais metais pirmą kartą Lietuvoje buvo minima nauja atmintina diena – vilko vaikų diena. Vilko vaikais vadinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie 1944–1948 metais buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.

Istorinės atminties popietėje Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje surengtas prasmingas susitikimas su svečiu iš Vokietijos – vilko vaiku, knygos “Klyksmas vaiduoklių mieste” autoriumi. Ne pirmą kartą šioje vietoje Zigfridas Gronau lankėsi, dalijosi prisiminimais ir minėjo “sugrįžęs į namus”. Šiandien “vilko vaikų” pabėgėlių likę nedaug, vos per 20. Kiek jų, vaikų, tais metais pakely mirė iš bado, žuvo, nepasiekę prieglobsčio, išsigelbėjimo, nežinome. Kaip prisiminimais dalijosi Zigfridas, jis, dešimtmetis, Kauną pasiekė anglių vagone, vėliau – ieškojimai po artimus kaimus prieglobsčio. Turėjęs tris gaspadorous, be savo vardo, pavardės. Kokie bebūtų buvę metai, jam Lietuva liko namais,,, Jis labai norėjo gyventi, gyventi..,Tų kaimų ir žmonių nebėra – užlieti, Nemuno, Kauno marių dugne, bet jis vis grįžta aplankyti tų žmonių ir tų vietų, kur praėjo bemokslė, bedalė vaikystė, jaunystė. Atmintyje lyg vakar išlikę metai, įvykiai sugulė į prisiminimų knygą. Rašė vokiškai. Reikia paminėti, kad p. Zigfridas buvo pamiršęs savo gimtąją kalbą, vadinosi Kaziu Mačiulskiu.

Vienos viešnagės Lietuvoje metu susitiko su rašytoju, tremties metraštininku Stanislovu Abromavičiumi, paskatinusiu išleisti knygą lietuvių kalba. Šviesios atminties poetas, redaktorius Robertas Keturakis, padedant Pasaulio lietuvių centrui, parengė knygą lietuvių kalba. Net du leidimai knygos “Klysksmas vaiduokilių mieste” pasklido po Lietuvą. Apie knygos gimimą, bendrystę su Zigfridu Gronau pasakojo Stanislovas Abromavičius, Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius. Apie šio renginio prasmę ir patirtis, poveikį jaunimui kalbėjo Kauno TAU rektorė prof. Nijolė Večkienė.

Jaudinantys pasakojimai apie grįžimą į Vokietiją, apie sąsajas su Lietuva iki šiol, apie sukurtą šeimą palietė ne vieno dalyvavusio širdis. Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, nuolat besirūpinantis Mažosios Lietuvos žmonių likimais, pasidalijo to meto gyvenimu, apžvelgė dabarties problemas ir tai, kaip svarbu papasakoti apie žiaurius ne tik vokiečių, sovietų nusikaltimus žmonijai. Apie istorinę reikšmę turinčius įvykius, rezistenciją, genocidą išsamią apžvalgą pateikė LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas.

Zigfridas Gronau ir Valdas Kubilius pasidalijo šeštadienio popietę vykusiais renginiais Pagėgiuose. Mikytuose, kuri stovi kryžius vilko vaikams atminti, memorialinėje aikštėje tarpe pusšimties žmonių, buvo 13 gyvų amžininkų vilko vaikų. vyko iškilmingas minėjimas, pašventintas kryžius, padėtos atminimo gėlės ir uždegtos žvakės. Pagerbdami Vilko vaikus mes pagerbiame ir prisimename skaudžią Lietuvos istorijos dalį. Ir ši tema ir šiandien labai svarbi, kai vyksta karas Ukrainoje.

Istorinės atminties popietės Kaune iniciatoriai – LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, XXVII knygos mėgėjų draugija ir LPKTS Kauno filialas. 

Raimundo Kaminsko nuotraukose: Zigfridas Gronau (viršuje); jo parašyta knyga; autoriaus autografas LŽS nariui Aleksandrui Vitkui: LŽS narė, renginio vedėja Dalia Poškienė (apačioje)