LRS ir LŽS narė Erika DRUNGYTĖ, ,,Nemuno“ žurnalo vyr. redaktorė
Na, Kalėdos jau tuojau įlips per langus, duris, kaminus, tai ir proga yra šį tą gražaus, nuo kasdienybės atitraukto pamąstyt, parašyt. Kodėl Kalėdos įlips? Lietuviams žinomi Kalėdų bobutės ar diedo įvaizdžiai, tad jei jau šie kaži kuo į žmones panašūs, kodėl negalėtų kokiu nors būdu įsibrauti? Kokakolinis Santa Klausas (ak, tos šv. Mikalojaus transformacijos nuo vyskupo apsiausto iki raudonos liemenės ir iš Turkijos į snieguotą Laplandiją skraidančios rogės, elniais kinkytos!) juk gali. Mat visų užmačios geros – palikti dovanų. Net per prievartą. Nepakabinai ant durų „savo vilnonių škarpietkų“, teks Kalėdai prasimanyt, kaip patekt vidun ir nori nenori įgrūst kokį siurprizą.
O smagumas juk visai ne karietomis važiavo. Vieni stebuklai mainė kitus, personažai – taip pat. Jei dar vis yra kam „Kalėdų rytą rožė pražydo“, tai kitiems ta saulės metafora tėra priedėlis, nes svarbiausioji žinia – Kristaus gimimas. Kitokio, kitaip suvokiamo ir absoliučiai netikėtą žinią atnešusio Dievo atėjimas į žmonių pasaulį. Taip prasideda naujoji era, iki šiol sutartinai žymima „po Kr.“ Labai, labai keistas paradoksas, kai vietoj baimės ir keršto, vietoj danties už dantį, vietoj vieno Tėvo vienai tautai atsiranda atlaidumas, susitaikymas, sandora su visomis tautomis visame pasaulyje. Ir kas gi galėjo tikėtis iš galingojo Viešpaties sugretinimo Dievas = Meilė? Kalėdų rytą iš esmės gimsta nauja žinia, radikaliai viską apverčianti aukštyn kojomis.
Tačiau nesileisdami į tolesnes teologines studijas, dar atraskime vieną itin svarbų momentą. Kristus sako, kad nuo šiol Dievas bus trijuose asmenyse, ne vien Tėvo ir Sūnaus pavidalais, bet ir Šventosios Dvasios. Dėl šios sąvokos kyla daugiausia nesusipratimų. Kodėl gi reikia apie ją kalbėti? Nes Kalėdos. Nes reikia ko nors viltingo. O jei va taip: dvasia yra alsavimas, kvėpavimas (lot. spiritus, gr. pneuma), kvėpuoti arba nekvėpuoti yra gyventi arba mirti, feromonai – sąlyga įsimylėti (taip, taip, mokslininkai vis garsiau sako, kad mūsų pasąmonė daro atranką mums nežinant vien pagal kvapą), įkvėpimas – kūrybinio akto sąlyga ir Dvasia = Dievas, o Dievas = Meilė, vadinasi, Meilė = Dvasia.
Tad kai girdime, jog visur tvyro kalėdinė dvasia – šviesa, dosnumas, atjauta, sąžinė, švelnumas, šypsena etc., suprantame, kad visa tai būdinga ir meilei. O ko žmogus alkanas nuo gimimo? Taip, jos. Tačiau kodėl gerumo pliūpsniai prasideda Kalėdomis ir baigiasi Naujųjų fejerverkais? Alkanųjų pamaitinimo akcijos, padėkų vakarėliai, sveikinimų atvirukai, dovanėlių pakavimai, puošimai ir puošimaisi, namų švarinimai, tradicijos valgiuose ir apeigose… Tačiau – pufff! – ir vėl senoji gelda be auksinės žuvelės. Gal pakaktų giliai pakvėpuoti, valingai dienos darbotvarkėn ir metų kalendoriun sudėti veiklas, pelnančias nesuvyniojamą ir kaspinu neperrišamą naudą – koncertas, knyga, spektaklis; mankšta, pasivaikščiojimas į svečius pas mišką; rytas be telefono, miegas iki vidurdienio, kava pavaišintas nepažįstamasis, savanorystė senelių namuose… Vienaip ar kitaip – kvėpuoti reikia. Bet įmanoma pasirinkti, ką įkvėpsi – vien orą ar kasdienes Kalėdas.
Viršuje: Vladimiro Beresniovo (Vlaber) piešinys
Apačioje : Prieškario laikų atvirutė iš a.a. žurnalisto Ričardo Venckaus surinktos kolekcijos