Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė
Laukėme ir sulaukėme. Džiaugiamės laisvesniu laikotarpiu, kai darbai negena vienas kito, kai be įprasto skubėjimo galima mėgautis maloniu tarpušvenčio maratonu, dorojant gausaus stalo ir baro likučius, dalinantis dovanomis ir šventine nuotaika su artimaisiais, kaimynais, draugais… Bėdojame dėl užsibuvusių neramių laikų ir viliamės, kad ateinantys metai bus bent šiek tiek geresni už šiuos, jau nueinančius… Rinkimų šiemet nebus! Vadinasi, girdėsime mažiau ginčų ir pykčių. Eteryje ir aplink. Nors, teisybė, gali nutikti ir priešingai, ypač stebint ir vertinant tai, kas pastarosiomis savaitėmis dedasi Seime ar Vyriausybėje.
Sveikindama kolegas su šventėmis, noriu paatvirauti, kokios Kalėdos (ir, be abejo, prieškalėdinis laikotarpis) yra mano svajonėse. Mano svajonė – kad bent vienus metus šis laikotarpis žiniasklaidoje būtų atspindėtas kitaip, nei atspindimas pastaruosius dešimt, dvidešimt ir dar daugiau metų.Na kodėl bent prieškalėdinį laikotarpį negalėtume apsieiti be stumbriškos prabangos, radžiškos nuotaikų kaitos, livetiškų „veriančių žodžių“ ar nuolat kartojamo pikuliško klausimo – pavyks ar nepavyks išsimušti didesnius alimentus sūnui?
Ar galėtume bent laikinai skaitytojui ir žiūrovui leisti pailsėti nuo labai slėptų, bet taip ir neišlaikytų paslaptyje „pasididinimų“ ar „susisiaurinimų“; nesibaigiančių žemaitiškų ar vėlgi tų pačių pikuliškų aimanų po skyrybų – tai buvo tikra meilė…; pranešimų spaudai apie dar nežinomos, bet labai trokštančios žinomumo influencerės gyvenimo įvykį – pradėtą kūdikį, tarsi jo gyvybė būtų užsimezgusi kaip nors išskirtinai, tarkim, kaip rašo „Vatikano žinios“, „Šventosios Dvasios veikimu“?
Ar būtų įmanoma bent šį šventą laikotarpį atžinoti, kokios įžymybės suplūsta į kalėdinius vakarėlius ir ką ypatingo juose parodo, kad „užkaitina publikos kraują“; kokias „jautrias staigmenas“ paruošia tų įžymybių galbūt dar tik ropojančios atžalos ir kokiomis dovanėlėmis mamos ir tėčiai jas apipila; kiek „gelinei kristinai“ kainavo kalėdinės puošmenos ir kodėl penktą dešimtį pradėjusiam tenorui gruodis yra komercinis (man regis, jam ir jo šeimai visi metai – komerciniai); kelintas skyrybas išgyvena tuo turbūt labiausiai ir garsėjantis verslininkas ar kelinto vaiko su nauja mylimąja pradėjo „lauktis“ dar vienas verslininku save pristatantis nenusisekęs politikas; kuo jau ne vienerius metus dalinasi ir niekaip neatsidalina buvę sutuoktiniai, pavardėmis iš S raidės, ir kuo dar vienas kitą apdergė panašaus intelekto, tik skirtingo amžiaus ir skirtingomis kryptimis pasukę dainorėliai. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Nejau žurnalistai tokie nekūrybingi, kad kasmet lipa ant to paties grėblio? Prieš dešimt ar dvidešimt metų tie patys reportažai – Kūčių ir Kalėdų valgių gaminimas, namų dekoravimas, namų kampų prieššventinio išvalymo ypatumai – ir šiemet tie patys pašnekovai, tos pačios žinios, tie patys patarimai; prieš keliasdešimt metų tie patys du „etatiniai“ etnologai, nieko naujo nepasakantys apie senovines Kūčių ir Kalėdų tradicijas (ir ką naujo pasakysi, jeigu kalbi apie tolimą praeitį?) – ir šiemet tas pats; prieš dešimtmetį – jei netikite, galite pasiguglinti – prašyta balsuoti, kurio miesto eglutė gražiausia – ir šiemet išgirdome tą patį klausimą ir tą patį prašymą…
Iliustracijos iš 2007 metais išleisto albumo ,,Šventiniai atvirukai”, kurį įžanginiu žodžiu pristatė Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, jau Amžinybėn iškeliavęs Ričardas Venckus (1941-2015).