LRS, LŽS narė ERIKA DRUNGYTĖ, ,,Nemuno” vyr. redaktorė
Pasaulis apie pusantro tūkstančio metų svarsto, kodėl žlugo Vakarų Romos imperija. Tyrinėtojai nurodo galybę priežasčių. Ir išties – tai ne vieno ne vietoj padėto akmenėlio problema. Teritorija buvo tokia didžiulė, kad ją suvaldyti ir išlaikyti stabilią – jokių šansų. Karas, badas, skirtingos kultūros, skirtingos religijos, galiausiai – dekadansas grietinėlės apartamentuose. Chaosas, o mūsiškai – jovalas.
Bet nuosmūkiai visas visuomenes ištinka periodiškai. Istorija yra spiralė. Ji kyla tik tokiu principu – atsiranda idėja, kuri virsta visaapimančiu siekiniu, šis – ideologija, kuri vystosi iki apogėjaus, ilgiau ar trumpiau išgyvenamas „aukso amžius“, tada negavusieji lyžtelt sviesto ima niurnėti, meta akmenėlį, atsiranda įdauža, o toliau – klasika… Ir vėl nauja idėja, ir vėl viskas iš naujo iki orgazmo. O tada kažkas ima ilgėtis anų gerų teisingų… O tada vėl „pasaulį seną išardysim“ ir bum – renesansas…
Nėra buvę, kad senas nesueižėtų, kad neatsirastų jo griovėjų, kad negimtų naujojo pranašų ir statytojų. Ir nėra buvę, kad laikas nuo laiko nebūtų mėginta rekonstruot tai, kas gyvavo labai labai seniai, kas iš tooolimos perspektyvos jau nebeatrodo prastai, bet tinka idealizavimui ir romantizavimui.
O iš tiesų – visa yra lygiai taip pat, tik „mainos rūbai margo svieto“. Žmogaus prigimtis nesikeičia. Jo poreikiai yra tokie patys. Tačiau viskas banguoja. Kai saulės daugiau ir nuotaika geresnė, ritmas greitesnis, kalbos ugningesnės. Kai daug lietaus ir vėsu, viską permelkia liūdesys, ilgesys ir nuovargis. Kai daug meno ir dvasinių reikalų, bet eliminuotas kūnas, ateina barbarai (perkeltine prasme, nes tiesiogine jie visai ne barbarai). Kai vien tik kūnas, fiziologija nuo rijimo iki dulkinimosi, grįžta poreikis nusiprausti ir melstis. Retai, labai retai įsivyrauja trumpalaikė harmonija.
Tačiau… kodėl žlugo Roma? Kodėl neišvengiamai žlugs viskas? Kodėl tai, kas dabar įtikėjo sava pergale ir viršenybe, taps auka ir pasmerktuoju? Kodėl drauge sprandą nusisuks ir tai, kas dabar yra baimė ir neapykanta, bjaurūs žodžiai ir smūgiai, marškinių plėšymas ir karštos kulkos? Kodėl ir viena, ir kita banga patirs kaktomušą ir fiasko?
Kai mes nueiname į koncertą, kai matome ten scenos darbininkus ir jų montuojamą techniką, suprantame, kad tai – laidai, prožektoriai, elektra, spalvų filtrai, vaizdo projekcijos, elektronika, mikrofonai, kolonėlės, instrumentai… Bet prasidėjus renginiui tikime vaizdiniais, tikime muzika, tikime žodžiais, tikime masės energetika. Kai nueiname į teatrą, irgi viską suprantame, bet pasineriame į melą savo noru. Kai matome paveikslą ar skulptūrą, pastatą ir jo puošmenas, juk žinome, kad tai tik … iliuzija.
Štai esminis žodis. Mes negalime nesižavėti tuo, ką daro žmogus, kai jis stengiasi sukurti kažką tokio, ko nėra. Mus žavi pats faktas, kad smegenų, sielos ir rankų simbiozė tveria lūkesčių vaizdinius. Tačiau visa tai yra romos imperijos. Jas galima sulipdyti, išgražinti ir išpuošti, tačiau jos niekaip negali pačios save atgimdyt. Gamta gali, o dirbiniai – ne.
Romos imperija žlugo, nes ji buvo iliuzija. Ir kuo iliuzija didesnė, kuo žmogus labiau įsijaučia į visagalio kūrėjo vaidmenį, tuo baisesni yra griuvėsiai.
Žmogaus dieviškumas ir aš-esu-dievas – skirtingi dalykai. Ilgėdamasis rojaus kiekviename mūsų tūnantis adomas ar ieva priima skirtingus sprendimus, imasi skirtingų taktikų ir veiksmų. Labai dažnai, o iš tiesų – bemaž visada, gundymas tapti dievais nuveda iki beprotiškiausių dalykų. Desperacijos, depresijos, traumos, nusivylimai, perversijos, visos įmanomos jau graikų ir romėnų mituose išvardintos patologijos – vis tų taktikų pasekmė.
Ar čia kažką pamokslauju? Nea… Tik jaučiu. Tik mėginu pakalbėt iš visų savo iliuzijų, nuopuolių, traumų ir kitų nesąmonių, prisidirbtų savo pačios rankomis, kurias dabar regiu kitaip.
Tikrai žinau, kad gelbėja ramybė ir kantrybė. Taika ir meilė (be rokenrolo). Kad veltui tikimasi sustabdyti potvynį pilnaties metu. Kad nepabundama rėkiant ir nekenčiant. Kad nepastatomas namas iš senų šukių. Kad kol nepaleidžiame, tol sergame patys. Kad kol siaubas nepasiekia aukščiausiojo taško, tol neįvyksta esminis, visa perkeičiantis pokytis. Ir kol viduje neauga sodas, tol yra poreikis kurti iliuziją išorėje.
Bet turbūt pats svarbiausias dalykas yra atleidimas. Tikras, gelmingas, gailestingas, daugiamatis. Labai sunku jį suvokti. Neįtikėtina, kaip jis viską pakeičia, išgydo, pakylėja, pripildo šviesos ir … nuginkluoja. Kažkada apie tai buvau parašiusi eilėraštį., o tekstą supratau tik po daugel metų: „Ir aš dabar žinau kad atleidimas yra vienintelis ėjimas priekin”…
Tai va…