Erika DRUNGYTĖ, LRS ir LŽS narė, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė
Kultūros ir meno žurnalas ,,Nemunas” , leidžiamas Kaune nuo 1967-ųjų, šių metų sausį pasirodė Lietuvoje net 96 puslapių. Vyr. redaktorės ir jos vadovaujamo kolektyvo dėka ,,Nemunas” ne tik padidėjo, bet ir pagilėjo: labai daug įdomių temų, netikėtų susitikimų ir iliustracijų. Kolegė E.Drungytė pati daug ir įdomiai rašo, atskleidžia savo kūrybingumą…
(Nuotraukose: (viršuje) 2025 metų sausio numerio ,,Nemuno” viršelis; (apačioje) 1956 metų piešinys)
Žiema. Sakytume, ramybės metas. Nors netgi toji, dabar kažkur pranykusi, bet nepamiršta ir mūsų vadinama tikrąja, kai baltuodavo bekraščiais sniegynais, girgždėdavo kiemų takuose, pokštaudavo piešiniais langų stikluose, gnaibydavo šalčiu svilinančiais pirštais skruostus ir nosį, kad tik greičiau spruktume namo ir leistume švytėti nejudriam jos grožiui – netgi toji nebuvo visiškai sustingusi, mirusi. Po jos pusnynais ar kvėpavimą sulaikiusių medžių drevėse kažkas miegodavo, miško proskynų aikštelėse bei jaunuolynuose – žiaumodavo, palaukėse – medžiodavo. O štai kaip reikiant kaulus rakindavusio sausio pabaigoje plėšrieji girių augintiniai dar ir poruodavosi. Yra kaip yra, nes gamtos dėsniai veikia be išlygų – jei atėjo metas, instinkto skambutis skalambija it pašėlęs. Todėl ir sakome – gyvūnai yra nuostabūs, tačiau gyvuliški.
Žmogus – taip pat gyvūnas. Bet tik iš dalies. Nes turi ir kitų duotybių, kurias gavo kaip prigimtinę privilegiją. Pati svarbiausioji, kurią išskiria ir tikintieji, ir ateistai, yra laisva valia. Gyvuliukas negali, o žmogus gali sąmoningai pasirinkti: ką ir kada, kaip ir su kuo, kodėl ir už ką. Dar jis aiškiai suvokia, kuo skiriasi gera ir bloga valia. Regis, pakaktų vien gerosios, kad rastųsi idealus pasaulis, apie kurį svajojama visais laikais be atvangos vis kuriamos naujos ir naujos utopijos (tikrai ne Tomas Moras pirmasis aprašė tokią vietą). Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs savo galvą iškiša blogis. Ir sugadina visą reikalą. Įdomu, kad gyvūnai tokiais dalykais neužsiima, nes išmąstyti kažką pikta tik savo malonumui ar iš keršto – kūrybingojo sutvėrimo „prerogatyva“. Taip taip, kūryba… Dieviškoji, demoniškoji.
Jeigu tikėsime šv. Augustinu, blogis tėra geros valios trūkumas. Kaip kad tamsa – šviesos nebuvimas. Ir jei netenkama kažko gyvybiškai svarbaus, esmingo, būtino, įsijungia ardantysis mechanizmas. Šviesos (supraskime tai ir metaforiškai) trūkumas vienus veikia žlugdančiai ir jie į savo vidų įsileidžia demoną – tamsą vidury dienos. Bet kiti atvirkščiai – nuo apšvietimo slepiasi, kad žemieji gaivalai įgytų viršenybę. Pirmieji, apsėsti akedijos, kankinasi arba leidžia, kad juos kankintų. Antrieji mielai imasi kankintojo vaidmens. Ir vienu, ir kitu atveju žmoguje randasi vis daugiau gyvūno ir vis labiau traukiasi dieviškasis pradas. Gal geriausiai jį atspindi orumas, nes tikrai laisvas žmogus, suvokdamas savo valios vertę ir gelmę, stengiasi jo nieku gyvu neprarasti. Ir, atvirkščiai, kankinimų sumanytojai bei vykdytojai visomis priemonėmis stengiasi jį palaužti, sužeisdami aukos asmenybę, paversdami tik gyvūnu, tik daiktu.
Žmogaus žiaurumas, noras ir galėjimas kitą kankinti – yda, baisi aistra. Jos apakintieji (kitaip tariant, nesugebėjusieji suvaldyti, neturėjusieji valios) daro nusikaltimus. Pasaulyje apstu žiaurumo: iki šių dienų, nors tarptautinė teisė absoliučiai draudžia, vis dar vyksta kankinimai – psichologiniai, fiziniai. Pavienių sociopatų namų rūsiuose ir slaptuose demokratinių šalių kalėjimuose, vaikų namuose ir karo belaisvių stovyklose, „padoriose“ šeimose ir psichiatrijos ligoninėse. Įdomu, kad akedija (tas vidudienio demonas), Dykumų tėvo Evagrijaus Pontiečio (IV a.) įvesta sąvoka, reiškianti neviltį, bodesį, abejingumą, sielos mirtį, taip pat vertinama kaip didžiausia ar net mirtina nuodėmė. Tai kažkas panašaus į depresiją, bet daug stipriau, nes apima ne tik džiaugsmo nebuvimą, bet apskritai gyvenimo nevertinimą, pyktį, neviltį, šlykštėjimąsi savimi. Visoms nuodėmėms, nusikaltimams apibūdinti griebiamasi žodžio „tamsa“. Vadinasi, žmogiškajam orumui išsaugoti būtina sąlyga – šviesa. Ji nuo seno tapatinama su gėriu, grožiu. Galiausiai – meile kaip absoliučia gėrio forma. Galbūt pasaulis tikrai galėtų virsti šviesos tvirtove, jei tik laisva valia pasirinktume nuolat pasitikrinti, kokie demonai gundo uždėti karūną aistroms, godumui, puikybei.