LRS ir LŽS narė ERIKA DRUNGYTĖ, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė
Kokie paskutiniųjų metų išgyvenimai pasidarė tokie dažni, kad būtina sustoti, apsičiupinėti, užsimerkti ir vėl atsimerkti? Kad negali nenubusti naktį, nes mintys ir ilgesys rausiasi po pagalve, išbaidydami miegą?
Mirtys. Miršta tiek daug bičiulių ir pažįstamų, ir net nepažintų, bet, regis, artimų žmonių. Derėtų peržiūrėti kontaktus telefono knygelėje, feisbuke…
Galbūt tai tiesiog mano taip vadinamo burbulo žmonės, todėl atrodo, kad išeina pasaulis. Mano pasaulis, mano bendraminčiai, mano bendražygiai, kūrėjai. O gal jau toks amžius, kai išeinančių vis daugiau, o gimstančių dar nėra.
Ir štai toje minorinėje dabarties melodijoje lyg įtrūkiai gyvųjų ambicijos, pykčiai, įsižeidimai, išdrauginimai, kategoriškumai, ginčai, patyčios. Viskas eižėja, o reikia kad būtų atvirkščiai. Apkabinimo, supratimo, atleidimo, rankos rankoje.
Dabar mums visiems lyg pleistro ant žaizdos reikia ne noro būti svarbiais, pagarbintais, išaukštintais, pripažintais, bet vien tik ramiai, jaukiai, tyliai, švelniai sutaikintais ir priimtais.
Mes visi mirtingi. Slenkstis į anapus gali išdygti ryt. Argi ties juo svarbūs visi antpečiai, medaliai, premijos, pasiekimai, karjera, pinigai, partija, teisumo įrodymo karūna? Argi ne svarbiausia – vidinės šilumos, besišypsančių akių, tylaus apglėbimo, nesavanaudiško dalijimosi, gilios meilės ir šviečiančio tikėjimo atmosfera?