Zita gimusi ir augusi Garliavoje (Kauno rajonas), tačiau jau dešimt metų šiame gražiame Kauno priemiestyje ji – itin reta viešnia. Atsitiktinai sužinojau, kad šiomis dienomis Zita kaip tik parvyko gimtinėn (pasveikinti mamytę su gimtadieniu), todėl iškart paprašiau, kad ji bent keletą valandų skirtų mudviejų susitikimui ir atviram, nuoširdžiam pašnekesiui, kurio ilgėjausi kone 40 metų – nuo to laiko, kai 1987-aisiais ji, tuometė Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentė, dėl susiklosčiusių aplinkybių pasiėmė akademines atostogas, ir mūsų bendravimas netikėtai nutrūko.
xxx
Sutarėme susitikti Kauno širdyje, Laisvės alėjoje, netoli buvusio centrinio pašto. Eidama jo link šiek tiek nerimavau, ar buvusią studijų draugę atpažinsiu – juk tiek dešimtmečių praėję! Tačiau viena kitą pastebėjome dar iš tolo. Apsikabinome ir nejučiomis ėmėme braukti džiaugsmo ašaras… Penkios susitikimo valandos praėjo kaip keliolika minučių, o dar tiek daug liko nepasipasakota! Todėl jau susiplanavome kito mūsų susitikimo datą, kai tik Zita atvažiuos aplankyti giminaičių.
Xxx
Zita, kaip ir aš, vidumi buvo „žurnalistė iki kaulų smegenų“. Seniai seniai aš, dar mokydamasi mokykloje ir siuntinėdama savo rašinius tuo metu leistiems laikraščiams ar žurnalams, Kauno rajono Garliavos pirmosios vidurinės mokyklos moksleivės Zitos Dževeriakaitės pavardę buvau įsiminusi, nes šalia mano kūrybos neretai būdavo publikuojami ir jos rašiniai. Įdomūs, nešabloniški. Stiprūs. Todėl kai vėliau įstojusi studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete susipažinau su grupės draugais, tarp kurių buvo ir Zita, be galo apsidžiaugiau. Mudvi iškart pajutome nuoširdų ryšį, bendrystę – tarsi būtume jau seniai viena kitą pažinojusios, daug metų bendravusios. Ta žodžiais sunkiai nusakoma šiluma mudvi lydėjo trejus metus – kol kartu mokėmės universitete.
Ir štai netikėtai pasikeitus asmeninėms aplinkybėms (ištekėjo, susilaukė vaikelio), Zita buvo priversta pasirinkti, kas svarbiau: mokslai ar šeima. Atsakymas nuspėjamas – Zita po trečiojo kurso išėjo akademinių atostogų. Anuomet nebuvo mobiliųjų telefonų, net fiksuoto ryšio telefoną turėjo ne visi gyventojai, o adresais, kad rašytume viena kitai laiškus, taip ir neapsikeitėme.
Taip susiklostė, kad buvusios tokios artimos sielos išsiskyrė, ir – labai ilgam. Nors, pasirodo, niekada viena kitos nepamiršome, vis mintyse sugrįždavome į studijų laikus, prisimindavome ne nauda ar kitokiais išskaičiavimais, o nuoširdžia bičiulyste, pagarba ir pasitikėjimu grįstą mūsų draugystę.
xxx
Didžiausias ačiū Zitos sesei Virginijai Buzienei, Garliavos pirminio sveikatos priežiūros centro gydytojai, kuri atvyko į vieną iš mūsų redakcijos rengiamų gydytojams skirtų konferencijų ir kur, kalbėdamasi su ja (žurnalistai juk mėgsta paplepėti, pabendrauti) atsitiktinai sužinojau, kad ji – mano studijų laikų draugės Zitos artima giminaitė!
Išgirdau, kad Zita jau dešimt metų emigravusi iš Lietuvos – gyvena ir dirba Norvegijoje, turi savo verslą. Ten – ir jos sūnus Gediminas bei dukra Evelina, o dar viena dukra, Erika, likusi Lietuvoje – ji baigė teisę ir dirba Šiaulių banke.
xxx
Zitą stoti į žurnalistiką paskatino Garliavos pirmosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Beitnarienė, vertindavusi jos rašinius, kūrybingumą, tokiai profesijai taip reikalingus charakterio bruožus – atkaklumą, sumanumą, stiprią intuiciją, atsakingumą. Zita tokį kelią ir pasirinko, deja, kaip jau rašiau, jo kryptį teko pakeisti… Tačiau net ir atidėjusi mokslus Zita ryšių su žurnalistika nenutraukė – kai vaikelis paūgėjo, dirbo įvairiose redakcijose, daug rašė.
xxx
Sakoma, kad Dievas žmogui tiek skiria, kiek jis pajėgia pakelti. Turiu galvoje vargus, negandas, sunkumus. Nesuprantu, kodėl taip susiklostė, kad be galo nuoširdi, gailestinga, visiems tik gera linkinti, nefariziejiškai tikinti moteris per dešimtmetį patyrė tiek negandų, kiek kiti nepatirtų per kelis gyvenimus; ištvėrė tiek skausmo, kurio kiti, atrodo, nė dalelės Zitos išgyventos golgotos neatlaikytų.
O Zitutė – menkutė, trapi, bet dvasios stipruolė, ne tik išaugino ir išleido į mokslus vaikus, bet tuo pat metu dar sugebėjo įstoti ir sėkmingai baigti aukštojo mokslo studijas (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai), savanoriauti įvairiose organizacijose, rūpintis beglobiais vaikučiais, ir t. t. , ir t. t.
Gali būti, kad didžiulės vidinės stiprybės ji pasipildydavo būtent darydama nuoširdžius darbus, užsiimdama gerumą skleidžiančia veikla.
xxx
Kai vaikai atsistojo ant kojų, Zita susimąstė – reikia pasirūpinti senatve, kuri neišvengiamai artinasi… Lietuvoje socialinis darbuotojas vos suduria galą su galu, tad apie kokį nors pasitaupymą negalėjo būti nė kalbos. Nori nenori mintys krypo į užsienį.
Prieš dešimt metų Zita emigravo į Norvegiją. Pradžia ten, kaip turbūt kiekvienam tautiečiui emigrantui, buvo gana sunki, sudėtinga. Reikėjo ir daug dirbti, ir mokytis norvegų kalbos, nes anglų šnekamosios kalbos nepakako. Zita neslepia – visą šį laiką apie poilsį pagalvoti nebūdavo kada: anksti ryte – mokslai, dieną – vienas darbas, dažną naktį ar vakarais – kiti darbai… Tik spėk lakstyti iš vieno objekto į kitą… Suvargo, be abejo. Bet užtat vidumi ji – pavydėtino stiprumo moteris!
Žingsnelis po žingsnelio, kruopelė po kruopelės, ir šiandien Zita jau gali šiek tiek atsipūsti: gyvena nuosavame name (tiesa, dar likusi šiokia tokia paskola bankui), neseniai įsigijo apynaujį automobilį, kuriuo kasdien važinėja į darbą mokykloje (Zita dabar dirba įtraukiojo ugdymo srityje).
Dar visai neseniai ji turėjo nuosavą tvarkymo įmonę, kurią pernykštį gruodį pardavė. Kodėl? Nes vadovauti įmonei, tvarkyti visus dokumentus (Norvegija – ne Lietuva, ten viskas preciziškai sutikrinama, ir jei rastų nors menkiausių klaidų ar neatitikimų, skirtų kosminę baudą!), o ir pačiai kasdien su kitomis kolegėmis dirbti, nes suplanuotų darbų tiesiog negalima atidėti (Norvegijoje darbuotojas gali pareikšti darbdaviui, kad prastai jaučiasi ar stresuoja, ir tris dienas turi teisę neiti į darbą, o atlyginimą už tas nedarbo dienas darbdavys privalo sumokėti, kartu ir padaryti visus to sunegalavusiojo darbuotojo darbus) reikalavo be galo daug sveikatos ir ištvermės. Ateina laikas, kai apsisprendi šiek tiek sumažinti darbų apimtis, nes jau gali sau tą leisti…
xxx
Visą pastarąjį dešimtmetį Zita nuolat domėjosi gyvenimu Lietuvoje. Ji viską puikiai žino tiek apie valstybės politikų veiklas, tiek apie kultūrinį gyvenimą, žiniasklaidos naujienas ir prioritetus. Kaip bebūtų gaila ir apmaudu, Zita sako jau seniai stebinti, kad jos mylima gimtoji šalis pamažu ritasi į bedugnę. Kuo toliau – tuo daugiau netvarkos, gluminančių valdžios ar teismų sprendimų, nė kiek nemenkstantis (veikiau priešingai – augantis) korupcijos lygis… Žmonių gyvenimas, anot jos, vargu ar gerėja, nes atskirtis – pasibaisėtina, ir tik dar didėjanti. Kas daug turi (o gal tiksliau – kas prieina) – sukaupia dar daugiau, o vargšai murdosi vis akivaizdesnėje ubagystėje…
Nepaisant to, Zita vis tiek labai pasiilgsta Lietuvos, ir net neabejoja, kad po kelerių metų ji su Norvegija atsisveikins – visam laikui sugrįš namo. Zita viliasi, kad per šį laiką Lietuvoje rasis daug pokyčių į gerą pusę…
xxx
Jau minėjau, kad gyvenimas Zitai buvo išties negailestingas. Ji ir pati stebisi – regis, niekam nieko blogo nepadariusi, visada stengdavusis visiems, kam tik įmanoma, padėti, o pati buvo priversta atlaikyti nenusakomo baisumo išbandymus.
Todėl ji vis dažniau susimąsto, ar nereikėtų išskirtinio savo gyvenimo prisiminimų suguldyti į nemenkos apimties romaną. Kūrybiškumas išlikęs Zitos genuose – tereikia tik tvirtai apsispręsti ir imtis darbo. Svarbiausius gyvenimo įvykius ir faktus ji jau baigia susidėlioti…
Linkiu Zitai kuo didžiausios kūrybinės sėkmės.
Nuotraukoje – Zita Dževeriakaitė
Teksto autorė Virginija Grigaliūnienė