Nors aktyvioje žurnalistikoje sukiojuosi per 40 metų, ilgiausiai pokalbiui teko įkalbinėti, nepatikėsite – žurnalistų vadą Dainių Radzevičių! Kauno žurnalistų interneto svetainės rubrikai „O jei ne žurnalistika?“ seniai buvau suplanavusi interviu su LŽS pirmininku – norėjau pasiteirauti apie jo kelią į žurnalistiką ir apie „atsarginį“, alternatyvų variantą, renkantis profesiją (jeigu toks buvo). Bet vis sulaukdavau pažadų, kad ok, papasakos apie tai, ir tie mūsų suplanuoti pokalbiai vis būdavo atidedami. Net pačiai smalsu pasidarė – gal kolega Dainius ką nors slepia? Tai intrigavo, todėl šio savo sumanymo nepamiršau ilgiau nei metus.
Tad kai sutikau Dainių tete-a-tete sausio pradžioje vykusiame Kauno skyriaus ataskaitiniame – rinkiminiame susirinkime, griebiau, kaip sakoma, jautį už ragų: uždaviau keletą jau „apipelyti“ spėjusių klausimų, ir mūsų pirmininkas… mielai į juos atsakė!
Pasirodo, Dainiaus kelias į žurnalistiką ir į LŽS pirmininko postą iš tiesų buvo išskirtinis. Kitoks. Lydimas begalės atsitiktinumų! Ačiū Dainiui už nuoširdų atvirumą, kurio dėka pavyko parengti smagų ir, viliuosi, nenuobodų interviu.
xxx
Mielas Dainiau! Kolegos senjorai ir vidutiniokai (pagal amžių) Tave puikiai pažįsta, apie Tave labai daug žino. Bet Lietuvos žurnalistų sąjungai priklausantis jaunimėlis, ko gero, pasakytų tik savo pirmininko vardą, pavardę, gal dar kad po kelerių metų švęsi 50-metį, ir kad esi kilęs iš Suvalkijos. Taigi papasakok daugiau apie save, apie jaunas dieneles.
Visiems trumpai mėgstu prisistatyti taip: esu laimingai vedęs ir dirbu įdomų darbą. O jei jau prašai plačiau, dar ir vaikystę prisiminti, tai taip, galiu tik patvirtinti, kad labai daug gyvenime esu pasiėmęs būtent iš savo gimtojo krašto. Gimiau Vilkaviškyje, bet augau ant ežero kranto, Alvite, vėliau – Paežerių kaime. Prie ežero su meškere praleisdavau labai daug laiko, o juk kaime iš visų pramogų geriausios – gamtoje… Kita gimtojo krašto dovana man – šalia namų buvusi biblioteka, nes nuo mažų dienų labai mėgau skaityti knygas. O dar ir kaimynė turėjo didžiulę biblioteką, kur visada rasdavau ką išsirinkti. Tad jei oras neleisdavo kiurksoti su meškere rankose, tose rankose beveik visada būdavo knyga. Perskaičiau visas „Noriu žinoti“, „Drąsiųjų keliai“, „Zenitas“ ir kitų serijų knygas. Aišku, kaime laukdavo ir sunkūs darbai, bet kai nori, suspėji ir darbus nudirbti, ir rasti laisvo laiko savo pomėgiams.
Dar man didelį įspūdį iš vaikystės paliko kaimo mokyklos mokytojas, didis mokytojas, kuris vienu metu vienoje patalpoje mokė tris klases ir suspėjo, sugebėjo visus mokinukus išmokyti. Tai man – pavyzdys iki šių laikų, kai pačiam tenka dėstytojauti…
Po pradinės – Vilkaviškio S. Nėries vidurinė mokykla. Dar vėliau – Vilniaus universitetas, žurnalistika. Čia gavau tvirtą pagrindą – išmoksti arba neišmoksti dirbti; išmoksti arba neišmoksti bendrauti. Nes be to žurnalistas nelabai ko vertas… Visi šie mano gyvenimo etapai padėjo pamatus ateityje būti išrinktam ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku.
O jei ne žurnalistika? Kas labiausiai traukė apsiskaičiusį kaimo bernioką? Iš savo mokyklos laikų pamenu, kad jau pradinėje mokykloje mokytoja klausdavo, kuo norėsime būti užaugę…
Kaip jau sakiau, nuo mažens labai mėgau skaityti – pradedant knygomis ir baigiant laikraščiais, žurnalais, kokie tik tais laikais buvo leidžiami; dažnai klausydavau radijo; žiūrėdavau televizorių, beprotiškai mėgau kiną – pamačiau visus kaimo kultūrnamyje rodytus filmus! Taigi nuo vaikystės buvau aktyvus įvairios žiniasklaidos vartotojas.
Mokykloje pasirinkau humanitarinę kryptį, nes humanitarų klasėje, supratau, bus įdomesnė kompanija, nei tiksliukuose. Mokslai man patiko, mėgau rašyti rašinėlius, interpretacijas, bet tik tiek – dirbti „kitoje pusėje“ nei planavau, nei galvojau.
Ir turbūt pirmasis atsitiktinumas mano gyvenime buvo tai, kad kai rinkausi gyvenimo būdą – ne profesiją, buvau įsitikinęs, kad noriu ir norėsiu bendrauti su žmonėmis. Tikrai žinojau, kad nedirbsiu tik su daiktais, technika. Todėl mano siekis studijuoti informatiką ir ateityje tapti programuotoju galiausiai pasirodė neįgyvendinamas, nes tai darbas su technika, o ne su žmonėmis…
O kas padėjo susiformuoti naujam siekiui – rinktis profesiją, kuri susijusi su „gyvu“ bendravimu?
Turbūt didžiausią įtaką tam turėjo mano klasiokės mama Vanda Pečiulienė, tuometė Vilkaviškio rajono laikraščio „Pergalė“ (dabar – „Santaka“) žurnalistė. Mane žavėjo jos gebėjimas bendrauti. Todėl kažkur pasąmonėje, ruošiantis stoti į Vilniaus universitetą, iš ilgo profesijų sąrašo, kurią rinktis, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis, man visai atsitiktinai užkliuvo žurnalistika. Vienintelę ją ir pasirinkau. Nors iki tol buvo įvairiausių minčių stoti kitur.
Ar tiesa, kad ir čia daug lėmė atsitiktinumas: jei ne vienas priėmimo komisijos narys, Dainius Radzevičius šiandien galėjo būti visai kitos profesijos atstovas?
1994 metais, kai po vidurinės stojau į universitetą, žurnalistikos studijas buvo pasirinkę keli šimtai moksleivių, o priėmė tik 30. Aš patekau 31-uoju numeriu, taigi likau pirmas „už borto“. Vienintelė galimybė studijuoti – susimokėti už mokslą. Dar ko! Aš, uolus moksleivis, kaip koks nevykėlis, mokėsiu už studijas?? Tikrai ne. Kai priėmimo komisijai pasakiau, kad žurnalistikos studijų atsisakau, vienas jos narys, su kuriuo iki šiol pabendraujame, pasivedė mane už durų ir primygtinai pasiūlė su kategoriškais sprendimais neskubėti, kelias dienas, „iki pirmadienio“, pagalvoti. Nepatenkintas sutikau… Po poros dienų, kaip ir buvome sutarę, apsisprendžiau – tiek to, susimokėsiu. Beje, po metų perėjau į nemokamą vietą. Taigi išties atsitiktinumas, kad šiandien turiu būtent žurnalisto diplomą. Draugų rate vis pasijuokiame – jei ne tas komisijos narys, nežinia, kas būčiau šiandien, bet tikrai – ne žurnalistas.
Kaip manai, kuo tada taip sužavėjai priėmimo komisiją, kad nenorėjo paleisti?
Nežinau… Konkursas buvo dviejų dalių: rašinys ir pokalbis su komisija. Pokalbio metu paaiškėdavo būsimo studento motyvacija, bendravimo įgūdžiai. Komisijos narys, dabar jau a.a. Skirmantas Valiulis (VU docentas, filologas, menotyrininkas, kino kritikas, o Dainiaus studijų metais – grupės kuratorius – V. G.), pamenu, atkreipė dėmesį į mano pomėgį skaityti knygas. Kaip dabar matau: pasikėlęs akinius, pasitikslina: „Tikrai skaitai? Gal ir Izraelio rašytojų ką skaitęs?“ „Perėjome“ per daug šalių, aptarėme daug literatūros kūrinių. Man šis pokalbis pasirodė keistas – kam to klausinėja… Bet komisijos nariams mano didžiulis potraukis knygoms gal ir padarė įspūdį… Mat per stojamuosius koridoriuose tik ir buvo kalbama, kad labai svarbu jau būti „ragavus“ žurnalistikos, daug kas nešiojosi krūvas leidinių su savo publikacijomis, ir man atrodė, kad jie žymiai vertesni studijuoti, nes jie jau buvo tarsi viena koja žurnalistikoje. Aš tuo pasigirti negalėjau.
Bet vos pradėjęs studijuoti, lyg raketa šovei į aktyvią žurnalistinę veiklą ir, ko gero, savo „labiau patyrusius“ grupiokus palikai toli už nugaros!?
Man pasisekė, kad universitete buvo labai daug aktyvių draugų, taigi jau nuo pirmojo kurso pavyko gauti įdomius darbus tuometėje Vyriausybės spaudos tarnyboje, Vidaus reikalų ministerijoje, po to – laikraščiuose „Sargyba“, „Argumenti i fakti“, kituose leidiniuose. Tuo laiku kūrėsi regioninės televizijos, tad teko padirbėti ir pas Vytautą Kvietkauską Vilniaus TV, ir Viasat TV kanale, ir LRT.
Apskritai, 1994 – 1998 – ieji, tai yra mano studijų metai, buvo labai įdomus laikas, kai Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma žiniasklaida, kai buvo baudžiami žurnalisto Vito Lingio nužudymo užsakovai ir vykdytojai, kai buvo priiminėjami įstatymai, atsisakoma valstybinės žiniasklaidos. Tuo laiku aš buvau studentas, kuris, dirbdamas įvairiose redakcijose, visa tai matė, fiksavo, į tai gilinosi. Vėliau buvo vėlgi labai įdomūs (profesiniu požiūriu) metai, kai dirbau Teisingumo ministerijoje. Būtent iš čia aš ir atėjau į Lietuvos žurnalistų sąjungą, tapau jos pirmininku.
Akivaizdu, žurnalistinė veikla tamstai puikiai „lipo“, tai kokio dar atsitiktinumo prireikė, kad sutikai dalyvauti LŽS pirmininko rinkimuose, kitaip sakant, pasirinkai funkcionieriaus statusą?
Kad tapau LŽS pirmininku, vėlgi lėmė visiškas atsitiktinumas, tikrai! Į Lietuvos žurnalistų sąjungą įstojau būdamas pirmakursis, pasiūlius Viliui Kavaliauskui, kurio komandoje tuo laiku dirbau (Vyriausybės spaudos tarnyboje – V. G.). Kiek vėliau rašiau kursinį darbą ir buvau pasikonsultuoti pas tuometį LŽS pirmininką Rimgaudą Eilunavičių, ir labai džiaugiausi, kad jis mane priėmė.
Dalyvavau pirmajame suvažiavime, kuriame buvo daug dramų, kai tarpusavyje ietimis mosavo vyresnieji kolegos, žiniasklaidoje jau daug patyrę „vilkai“. Buvo XX amžiaus pabaiga, aš tikėjausi pokalbių apie žurnalistiką, apie profesinę etiką, bet daugiau buvo pokalbių apie nekilnojamąjį turtą; apie tai, kas ką ant ko pasakė; didmiesčių atstovai aršiai aiškinosi, kurio miesto žurnalistai geresni. Taigi pakliuvau į tą verdantį „katilą“ tuo laiku, kai žurnalistų bendruomenėje buvo daug visokių bėdų, įtampų. Visa tai truko kelerius metus.
Ir galbūt susikaupusiam „garui nuleisti“ 2003 metais Šiauliuose vykusiame Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime po pirmininko Rimgaudo Eilunavičiaus atsistatydinimo į jo vietą buvau pasiūlytas aš – dar gan jaunas, todėl su vyresniųjų kolegų nesutarimais niekuo nesusijęs, nedalyvavęs „senųjų vilkų“ tarpusavio ginčuose sąjungos narys… Nuo to laiko kolegos mane vis perrenka… Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko darbas – tai nuolatinis bendravimas su kolegomis, su valdžia ir visuomene, todėl visai nesijaučiu esąs funkcionierius…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė, LŽS Kauno apskrities skyriaus narė
D. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos