Leidinio sudarytojas, Lietuvos dailininkų ir žurnalistų sąjungų narys Vladimiras Beresniovas taip pristato ,,Lietuvos karikatūros antologiją”: ,,Karikatūros, komiksai, šaržai keičiasi, rutuliojasi, dailininkai ieško naujų originalių sprendimų, lakoniško turinio ir profesionalios formos. Tai būdinga ir visai šiuolaikinei Lietuvos karikatūrai, kurią pristatome šiame leidinyje. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo leidžiant „Lietuvos karikatūros antologiją“. Tegul ji tiesia kelius naujiems satyros ir humoro kūrėjams.”
Pirmą kartą leidžiamoje tokio pobūdžio knygoje – kauniečio žurnalisto, istorijos mokslo daktaro Romualdo Neimanto (1938-2009) parašytas pasakojama apie Lietuvos karikatūros kelią nuo jos ištakų iki šių dienų. Lygiai prieš 15 metų amžinybėn iškeliavęs kultūros istorikas R.Neimantas nepamatė ilgai lauktos antologijos. Sunku, pasirodo, šiais laikais visiems, net ir humoristams išleisti knygas, o juo labiau – antologiją.
Romualdo Neimanto tekstas:
Žodis karikatūra (ital. caricare, caricatura perkrauti, iškreipti) apibūdina grafikos žanrą, satyrinį arba humoristinį piešinį, išjuokiantį ir pašiepiantį ydas, komiškus bruožus jai būdingomis priemonėmis, pasitelkdama deformaciją, hiperbolę, netikėtus sugretinimus, alegoriją, ironiją, groteską, šaržą.
Menotyrininkai tvirtina, kad ji atsirado senovės Romoje, kur ant privačių vilų, senato rūmų įžūlūs šmaikštuoliai naktimis mėgo klijuoti piešinius, netikėtu rakursu kaip veidrodyje rodančius įžymybių gyvenimą.
Tačiau šauniai juoktis mokėjo ne tik romėnai. Keliaudamas po Nilo slėnį, apžiūrėdamas senovės Egipto paminklus, nustebau didžiūnų kapuose, iškaltuose Libijos dykumos smiltainyje ties Luksoru, išvydęs daugybę karikatūrų!
Mačiau lošėjus, palinkusius prie kaulelių. Vieną su šakalo, kitą su jaučio, trečią su beždžionės galva. Kitoje vietoje pro rakto skylutę į moteriškąją menę žvelgė apkūni dama, pavirtusi į akį, o dar kitur nupieštas teisėjas, pusiau liūtas, pusiau chameleonas, matyt, priklausomai nuo to, ką teisė.
Bet ir egiptiečiai nėra karikatūros išradėjai. Ją žinojo ir daug satyrinių piešinių sukūrė jau šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, prie Tigro ir Eufrato upių, prieš aštuonis tūkstančius metų, palikę savo humoro atspaudą molio plytelėse, kurios saugomos Londono, Paryžiaus, Berlyno, kituose muziejuose, o kiek jų dar slypi dabartinio Irako žemėje!
Karikatūra, kaip dailės žanras, ėmė formuotis Europoje kartu su Renesansu. Ją išpopuliarino Leonardas da Vinčis, sukūręs šimtus satyrinių savo amžininkų portretų. XVIII amžiuje karikatūros aukso fondą papildė ispanų dailininkas Frančeskas Goja, pamėgęs satyrą. Jis paliko „Kapričius“ – aštuoniasdešimties lakštų seriją, kurioje išaukštino absurdą. XIX a. Prancūzijoje neregėto įtaigumo turėjo Onorė Domjė politinės karikatūros, už kurias karalius Liudvikas Pilypas jį ne kartą sodino į kalėjimą.
Galima būtų išvardinti dešimtis menininkų, kurie buvo puikiai įvaldę karikatūrą, tikėjo, jog tai naudingas įnagis pasauliui taisyti. Tikėkime ir mes, kad karikatūra prisideda prie visuomenės švietimo, paryškindama ir pašiepdama įvairias pasaulio ydas.
Lietuvoje karikatūra žinoma jau penki šimtai metų. Išliko žinių, kad pirmąsias karikatūras sukūrė raštininkai, dirbę Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio kanceliarijoje, stebėdami su reikalais jos duris varstančius bajorus, užsienio svečius, pašiepdami viršininkus ar vieni kitus. Tokių škicų aptikta tarp jų dokumentų.
XVII a. karikatūrų paskelbta satyriniuose leidiniuose, kaip antai „Vilniaus liuteronų pranešimas ir kartu prašymas…“, 1623 m.
XIX a. pirmoje pusėje karikatūros apraiškų esama dailininkų romantikų kūryboje. Karikatūrų sukūrė dailininkas Jonas Rustemas, ypač mėgęs humoristinius kortų piešinius. Karikatūras raižyti mėgo dailininkai Gotlybas Kislingas, Jonas Damelis, Adomas Šemešys, Vincentas Smakauskas, Alfredas Riomeris, Vincentas Sledzinskis, aprėpę platų temų ratą nuo romantinių vizijų iki turgaus vaizdelių. Seniausių Lietuvos karikatūrų kolekciją svariai papildė dailininko Juozapo Ozemblovskio humoristinės litografijos, visų pirma litografija „Žuvies ir vėžio šokis“.
XIX a. antroje pusėje buitines karikatūras piešė Artūras Bartelis, sukūręs ciklus „Šykštuolis“, „Ponas Eugenijus“, „Ponas Atanazas Skorupa – pažangus žmogus“ ir kt. Kai kurios to meto karikatūros buvo išspausdintos Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albume“.
Karikatūros Lietuvoje plačiai paplito XX a. pradžioje, kai atgavus lietuvišką spaudą gausiai imta leisti žurnalus, laikraščius, tarp jų ir satyrinius – „Botagą“, „Garnį“, padėjusius tvirtą pamatą vėliau pasirodžiusiems satyros leidiniams „Kultuvė“, „Vapsva“, „Kuntaplis“, kuriuose daug politinių ir buitinių karikatūrų, humoristinių piešinių, šaržų paskelbė tokie įžymūs Lietuvos dailininkai kaip Petras Kalpokas, Stepas Žukas, Juozas Penčyla, Jonas Martinaitis, Maksas Ginsburgas, Borisas Jermolajevas ir kt. Tuomet pasirodė ne tik satyrinių žurnalų, bet ir satyros albumų. 1922 m. išleistas Adomo Varno šaržų rinkinys „Ant politikos laktų“, J. Šiliečio (Jaroslavas Rimkus) karikatūrų knyga „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919“.
Karikatūras piešė ir lietuviai, emigravę į kitas šalis. Tarp jų labiausiai išgarsėjo Jonas Bulis, gimęs 1883 m. Lietuvoje, 1913 m. išvykęs į Ameriką, kur daug metų dirbo siuvėju. 1919 m. jis ėmė piešti karikatūras ir greitai tapo populiarus, žinomas Lumbio slapyvardžiu. Nors jo piešinių forma buvo mėgėjiška, turinys visiems patiko. Jo karikatūrose būta visko: politikos, buities aktualijų, atsiliepimų į įvykius. 1956 m. „Vaga“ išleido Lumbio karikatūrų albumą, į kurį pateko toli gražu ne visi piešiniai, daug liko išbarstyta periodikoje ar pas žmones. Mat Lumbys mėgo nupiešti jį sudominusio žmogaus satyrinį portretą ir čia pat padovanoti portretuojamajam.
Antrojo pasaulinio karo metais pasirodė karikatūrų, smerkiančių okupantus. Demaskuojančių fašizmą, sukrečiančių satyrų sukūrė Stepas Žukas, Vytautas Jurkūnas, kiti dailininkai.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo naujas Lietuvos karikatūros, kaip dailės žanro, raidos etapas, kurio epicentre iki šiol tebesisuka „Šluota“, įkurta dar prieš karą. Joje, taip pat kitoje periodikoje aktyviai reiškėsi Juozas Kasčiūnas, Jonas Docius, Juozas Buivydas, Petras Vaivada, Boleslovas Motuza-Matuzevičius, Bronius Žekonis ir kiti dailininkai, kuriuos gražiai pristatė karikatūrų rinkiniai: „1934–1964 „Šluota“ (1964), „200 šypsenų“ (1969), „150 šypsenų“ (1978), „100 šypsenų“ (1976), „164 šypsenos“ (1981).
Šiuose, taip pat kituose rinkiniuose, satyros ir feljetonų albumuose, knygose šalia vyresniųjų aktyviai reiškėsi ir vidutiniosios dailininkų kartos atstovai – Stasys Krasauskas, Ignas Martinaitis, Telesforas Kulakauskas, Fridrikas Samukas, Algirdas Šiekštelė, Andrius Deltuva, Valentinas Ajauskas, Ilja Bereznickas, Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Zenonas Šteinys, Jonas Varnas, Vytautas Veblauskas, Vitalijus Suchockis, Vladimiras Beresniovas-Vlaber ir kiti patys pajėgiausi Lietuvos karikatūristai, kuriems būdinga plati kūrybos skalė.
Antai Fridrikas Samukas – ironizuotojas iki pat sielos gelmių, Jonas Varnas užsirekomendavo kaip simbolių kūrimo ir panaudojimo meistras, Andriui Deltuvai, Algirdui Radvilavičiui, Valentinui Ajauskui, Vitalijui Suchockiui mėgstamiausias buitinis humoras. Tai vis mūsų laikų gojos, bidstrupai, domjė, tikintys, kad juokas – aštrus ginklas, galintis stoti į kovą su bet kokiais malūnais. (Bus daugiau)