Skaitau ir pavydžiu koegei Erikai Drungytei, vos ne kasdien Ji rašo savo tinklapyje. Ir ne šiaip sau rašo, nes Erika priverčia susimąstyti, pagalvoti apie save ir šalia esančius. Vieni pritars, kiti prieštaraus, bet taip ir turi būti. Vienos, tik mano tiesos, neturi būti. Skaitykite, kolegos žurnalistai ir susimąstykite apie daug ką… (LŽS nario Ramūno Guigos nuotr.)
Mąstau ir mąstau apie tai, kas vyksta žmogaus pasaulyje. Visose šalyse, visose valstybėse. Stebiu tą begalinį susipriešinimą, tuos argumentus ir atsakymus, kuris labiau myli tėvynę, demokratiją, laisvę, kieno tikresnės vertybės, geresnės pažiūros, teisesnė religija, kitaip tariant – kuris brolis, klausantis popso ar džiazo, yra labiau žmogus?
Nuo ginčų iki neapykantos, nuo pykčio iki patyčių, nuo galios demonstravimo iki desperacijos – viskas tik apie tai, kuris iš brolių yra geresnis. Tačiau nieko apie brolystę, Meilę ir Motiną. Nieko apie Tėvą.
Mes nugrimzdom į smulkmenas, giname savo egoizmą ir begalinį godulį. Šis godulys nukreiptas į daugybę dalykų – tiesos, valdžios, viršenybės, pasaulėžiūros, kūno, patriotizmo, pinigų, tikėjimo, mokslo ir t.t., ir t.t. monopolį. Amžinoji Kaino ir Abelio drama, amžinoji dviejų kikenančių šėtonų dvikova, į ringą suleidus du vargšus sugundytuosius.
Apie vardiklį „Meilė“ kalbos negali būti. Nes nėra ką gretinti.
Argi tiek daug pastangų reikia suprasti, jog tas brolis, kuris klauso popsuchos, nepajėgus klausyti džiazo, bet gali užauginti agurką. O tas, kuris kaifuoja nuo džiazo, nepajėgs ramiai ir dzeniškai priimti primityvių kalbų, bet gali parašyti fizikos vadovėlį. Nejaugi dėl to jie turėtų nekęsti vienas kito? Pašiepti ir užgaulioti? Tyčiotis ir kariauti?
Milijardus kartų ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų atstovai yra tarę palinkėjimą „ramybės“. Deja, net jei ta intencija sekundę nušvinta ją išsakančiojo burnoje, už akimirkos, dar čia pat bažnyčioje ar vos iš jos išėjus, viskas virsta pelenais.
Kas turėtų nutikti, kad mes visi stotume į vieną gretą? Kad žmonija nugalėtų manipuliacijas ja? Ne, tai nėra apie komunizmo utopiją. Ne apie ideologinę vienybę ir brolybę. Tai apie ramybę, gelmę, meilę. Apie nebaimę. Gal nuskambės patetiškai, bet tai – apie dieviškąjį Aš.
Tai ne apie tai, kad turi nuolankiai priimti myžimą ant galvos, kai tau sako, kad tai šiltas lietus. Bet apie tai, kad svarbiausias klausimas – kodėl taip atsitiko, kad mes tokiais tapome?
Kas negerai su mūsų vertybėmis? Su mūsų matavimo vienetais? Su pasirinktais kriterijais? Su laimės apibrėžimu? Su tikslo formulavimu? Su priemonių instrumentais?
Šventajame Rašte yra kalbama apie tai, kad Dievo logika absoliučiai ne tokia, kaip kad žmogaus. Tačiau kas tai perskaitė? Gal niekas, nes žmogus vis mėgina ir mėgina Dievą įsprausti į savo supratimą, daryti išvadas esą tokias, kokias darytų Dievas, bausti ir teisti taip, kaip esą tai atliktų Dievas. Ir taip pamažu kiekvienas tapo dievais, kovojančiais dėl raidžių, bet niekaip dėl esmės.
Nėra jokių svarbių dalykų. Nėra jokių menkų dalykų. Tiesiog viskas yra. Ir jei jau mes taip labai nutolome nuo pirminio šaltinio, nuo savo dieviškojo Aš, tai mus daužys ir tyčiosis iš mūsų logikos tol, kol užmuš arba nubusime.
Vakar dienos mįslė – bloga nuo formuluotės iki klausimo. Nėra jokio skirstymo, jokio labiau ar mažiau. Yra tik mūsų gyvenimas, kuriame turėtų būti laiko patirti visas meilės formas (nuo eroso iki philios, nuo agapės iki pragmos, nuo ludus iki storges, iki philautios), kad galiausiai išsigrynintų tuštuma be jokių kliuvinių ir balasto, šviesa be ugnies ir deginimo.
Tai ne apie kažką. Tai apie mane. Apie mane kiekvieną.
Erika DRUNGYTĖ