Diskusija pradėta. Pasirengimai Kalėdoms ir Naujiesiems metams dabar tęsiasi ištisus mėnesius, tačiau nei žiniasklaida, nei žmonės iš gatvės nelabai turi ką pasakyti, kai jiems tenka atsakyti į klausimą, kaip jie tą šventę švenčia. Dažniausiai pasakoma tik tiek, kad švenčia. Panašu, kad tokia yra realybė. Yra pakankamai pagrindo manyti, kad šią šventę yra smarkiai nusiaubęs sovietmečio ateizmas bei didžia dalimi jam prilygstantis šių dienų vartotojų visuomenės hedonizmas, cinizmas, nihilizmas ir pragmatizmas.
Praėjusiais metais buvau suintriguotas, kai Kalėdų šventės išvakarėse išgirdau LRT „Klasikos“ sumanytą diskusiją „Ar vartotojiškumas naikina šventiškumą?“ Tik gaila, kad šio pokalbio dalyviai nebuvo deramai pasirengę šiai diskusijai. Be kita ko, ir patys tą pripažino. Improvizavo lyg atsitiktiniai žmonės iš gatvės. Vienos minties dar deramai nesuformulavę, bėgo prie kitos. Paskui – prie trečios. Nesivaržydami patys sau prieštaravo, nesėkmingai ieškojo tinkamų žodžių. Samprotavimai buvo gana aptakūs ir dviprasmiški. Kažkodėl painiojosi net paprastos sąvokos. Buvo matyti, kad tema jiems buvo svetima.
Pasidarė įdomu, kai buvo prisimintas pasaulyje pripažintas vartotojų visuomenės kritikas Ž. Bodrijaras (J. Baudrillard). Tačiau ir čia nemokėta juo deramai pasinaudoti. Filosofuojantys diskusijų dalyviai nedrįso kritikuoti nei masinės kultūros, nei vartotojų visuomenės, nei paties Bodrijaro. Mėgindami pateisinti vartotojų visuomenės pragmatizmą, jie atvirai linko į konformizmą.
Todėl jiems net nepavyko atskleisti net gana išsamiai Bodrijaro plėtotos šiuolaikinės (postmoderniosios) vartojimo sąvokos. Nors ji daug galėjo padėti iškeltos problemos sprendimui. Tačiau diskutantai pro ją beveik visai prašoko. O skubota išvada atrodė kažkokia baikšti, net naivi. Vartotojiškumas nekenkiąs šventiškumui vien dėl to, kad šie procesai esą gana skirtingi. Tačiau kai kurie paminėti pavyzdžiai rodė visai ką kita.
Kalėdų prasmė. Pagrįstai buvo pastebėta, kad ilgas, komercializuotas pasirengimas Kalėdų šventėms neprisideda prie jų sureikšminimo, o veikiau jam pakenkia. Iš esmės tą patį rodė ir mintis, kad Kalėdos jau yra virtusios paprastomis šeimos šventėmis. Atseit, per Kalėdas miestiečiai paprastai važiuoja į kaimą, kad ten susitiktų saviškiai. Bet jeigu šeimos susitikimas prie vaišių stalo šiandien iš tikrųjų būtų likęs vienintele Kalėdų paskirtimi, tada būtų galima manyti, kad vartotojiškas pragmatizmas jau yra sunaikinęs jų šimtmečiais diegtą šventiškumą.
Kiti dar ima aiškinti, jog šios šventės jau yra praradusios kadaise turėtą prasmę, todėl nesiskiria nuo eilinio šeimos narių susibūrimo, gerų vaišių ir pasilinksminimo. Bet diskutantai nebuvo linkę nei tokiai išvadai pritarti, nei jos atmesti. Vertėjo bent tiek pasakyti, kad Kalėdos suburia šeimas, bet negi to joms neužtenka. Kaip šeimos susitikimas prie bendro stalo, taip ir jo puošimas įmantriais indais, retais skanumynais ir saldumynais bei jaukus dovanų dalinimasis būdingi ir daugeliui kitų šeimos susitikimų bei susibūrimų. Juk juos galima matyti ir buitiniuose pramogavimuose, ir dabar madinguose gimtadienių bei vardadienių minėjimuose, ir šventėse, skirtose studijų baigimo diplomų įteikimui, ir iš užsienio sugrįžtančių šeimos narių sutikimui.
Kad ir koks iškilmingas bei įspūdingas būtų šeimos susėdimas prie vaišių stalo, jis dar nieko nepasako apie Kalėdų svarbą ir reikalingumą, kuris formaliai taip ilgai reklamuojamas ir kuriam taip ilgai ruošiamasi ir puošiamasi. Jeigu Kalėdos niekuo nesiskiria nuo įvairiausiomis gėrybėmis apkrauto vaišių stalo, jei jos tenkina tik buitinio vartojimo – gėrimo ir valgymo – pomėgius, jei jos apsiriboja tik pramogavimu, valgių receptais, buitiniais pasiplepėjimais, nesibaigiančiais anekdotais, kasdienių rūpesčių išsipasakojimais, tai yra ženklas, kad jos jau yra absorbuotos masinio vartojimo praktikų.
Tik dėl tokios situacijos man tokia svarbi pasirodė viešoji diskusija: „Ar vartotojiškumas naikina šventiškumą?“ Tačiau jos neigiamas atsakymas sukėlė tik nusivylimą. Man atrodo, kad labiau nusiaubti tų švenčių vartotojų visuomenė jau nebegali… Tiesa, jie sutarė dėl vieno gana svarbaus dalyko: švenčių negalima paaiškinti neatskleidus jų paskirties. Paprasčiau sakant, pirmiausia tenka atsakyti į patį svarbiausią klausimą: „kam jos yra švenčiamos?“ Kur slypi jų reikšmingumas, arba prasmė?
Tarp šeimos ir kalendorinių švenčių. Tačiau kas sudaro tą KALĖDŲ PRASMĘ, aiškesnio atsakymo neišgirdome. Pasitenkinta pareiškimu, kad šventumas susijęs su žmogaus „refleksyvumu“. Madingas šiandien tas žodis. Bet ką jis turėjo reikšti Kalėdų šventėse nepasidarė aiškiau. Gal čia buvo užuomina į savo pačių profesinius pomėgius. Bet kas yra toji šventė ir šventiškumas šiuolaikiniam žmogui, diskusijų dalyviai deramai nepaaiškino.
Tačiau esama Kalėdų būklė galėjo reikšti ir visai ką kita: daugeliui žmonių vartotojiškumas jau buvo sunaikinęs paskutinius šventumo pėdsakus. Likę tik valgiai ir jų gamyba. O gal buvo siūloma, kad per Kalėdas būtų apmąstomos susirinkusiųjų gyvenimo patirtys. Žinoma, tai geriau, negu gryni mitybos rūpesčiai. Tik kuo čia dėtas šventumas? Net diskusijose dalyvavę jaunieji filosofai šios šventės lyg ir neketino švęsti. Jie pasišovė Kalėdas paversti gerokai arogantišku „savo egzistencijos apmąstymu“.
Kaip žinoma, etnografai prie šeimos švenčių priskiria Krikštynas, Gimtadienius, Vardadienius, Vestuves, Motinos ir Tėvo dienas, Laidotuves ir pan. O gruodžio 30 d. katalikai dar švenčia ir atskirą Šeimos šventę, kuri dar turėtų atsidurti visuotinio dėmesio centre. Tuo tarpu Kalėdos priskirtos prie kalendorinių švenčių, tokių kaip Naujieji Metai, Velykos, Joninės, Žolinės, Vėlinės ir t.t. (Žiūr., pvz. D. Brazytė Bindokienė. Lietuvių papročiai ir tradicijos, Chicago, Illinois, 1989). Bet net iš vartotojų rodomo dėmesio gerai matyti, kad Kalėdos yra kai kas daugiau negu eilinė šeimos ar kalendorinė šventė. Pirmiausia nuo seno ji yra religinė šventė.
Dėl to tikrai religingas krikščionis čia jokios problemos nemato: jam pakanka žinoti, kad ši šventė yra Kristaus gimtadienis. Iš to kyla ir priedermė parodyti gerai žinomus dvasinės ištikimybės ir Dievo Sūnaus pagarbinimo ženklus. Paprotinės religijos gaivintojas čia mato seniai pagal ciklinį laiką gyvenusių protėvių paliktą saulės sugrįžimo šventę, padedančią užtikrinti ateinančių metų gamtos vaisingumą, derlingumą ir išvengti nelaimių.
Religingumo formos. Pasauliečių santykiai su švente gana įvairūs. Savo proto galia aklai pasitikintiems pozityvistams (scientistams) ir ateistams – tai pramoginis renginys, neperžengiantis laisvo puotavimo ir spontaniško bendravimo ribų. Bet tokių tikriausiai mažuma. Daug kas jo neskiria nuo sovietinio ateizmo. Tai viena.
O antra, pati masinė kultūra yra savotiška masių neoreligija, arba parareligija. Jai būdingi daiktų, individualių asmenų bei jų fizinių santykių viešo pagerbimo (pasveikinimo, nusilenkimo, pagyrimo, liaupsinimo) kultai.
Trečia, masinėje kultūroje yra labai daug tikro, įteisinto religingumo formų, todėl daug žmonių tiesiog glauste glaudžiasi prie kokios nors religijos, tegul ir gana formaliai.
Ketvirta, yra idealių humaniškų vertybių (tiesos, teisingumo, brolybės, meilės, laisvės) išskirtinio išaukštinimo ir socialinių grupių (šeimos, tautos, valstybės, žmonijos) pašlovinimų (viešo pagerbimo) kultūra. Tai labiausiai prie Dievo garbinimo priartėjąs vertybių išaukštinimas. Bet jokiu būdu tai nėra garbinimas.
Garbinamas gali būti tik religinį tikėjimą išpažįstančiojo Dievas. Jį pasaulietiškai mažiausiai vulgarizuota ir labiausiai pagarbia kalba būtų galima aprašyti maždaug taip: tai visada tik žmogiškai nusakoma, tačiau visada žmogų pranokstanti (virš jo iškylanti), todėl jam pilnai nesuprantama (nepažini, paslaptinga), bet vis tik jam palanki (mylinti), jo paskutinę viltį palaikanti galia, su kuria jis yra save susaistęs istoriškai susiformavusiomis apeigomis, aukojimais simboliais ir kitokiomis priedermėmis.
Be šios pagarbos netektume nei pagarbos Kalėdoms, nei jų šventėjams, nei kitų tradicijų saugotojams. Kalėdos reiškia ne tik atmintyje išsaugotas religines apeigas, apeiginius valgius ir papuošimus, bet ir kadaise patirtą jaukią bendravimo atmosferą. Neįveikiamą žmogaus ribotumą pripažįstantys ir religijos dorovine prasmę bei jos dvasinę galią įžvelgiantys žmonės trokšta, kad Kūčios ir Kalėdos taptų skolų grąžinimo, dvasinio apsivalymo ir moralinio susitaikymo švente.
Laisvadienis ir šventadienis. Kaip žinoma, viskas gali būti šventa: šventos vietos, šventi daiktai, šventos apeigas, šventi žmonės, šventi darbai, šventos mintys. Visur čia šventumas reiškia patį aukščiausią vertingumo (reikšmingumo) laipsnį, už kurį nieko negali būti geriau. Tai visų verčių ir vertinimų dangiška ir dieviška viršūnė. Visos kitos vertybės yra žemiau. Numarinus Dievą, tos viršūnės nebeliko. Vertybės susmulkėjo ir ėmė leistis į dugną.
Bet istorija atsimena. Ištisus amžius diegtą šventumo turinį gerai išreiškia mirusios lotynų kalbos žodis sacro. Pagrindinės jo reikšmės yra šios: a) pašventinti atliekant specialią apeigą, b) paskelbti neliečiamu, c) paaukoti dievybei, d) pagarbinti, e) sudievinti, f) įamžinti. Nors jos gana įvairios, tačiau kartu artimos tai tradicijai, kurioje viešpatauja krikščioniškas Dievas. Jis yra sacrum: šventumas (šventenybė), palaikomas šventa aukojimo apeiga ir pamaldomis.
Kiek kitokią tradiciją liudija senovės graikų ἀργός (neveikiantis, dykas, tuščias) ir kai kurių slavų kalbų (pvz., rusų) „prazdnik“, iki šiol traktuojamas kaip „laisvalaikis“, arba „išeigine diena“. O ši diena kildinama iš žodžio „prazdnyj“, t.y. dykas, tuščias, bevaisis, nenaudingas, dykinėjantis, dykaduoniškas. Panašią prasmę turi ir ukrainiečių „porožnij“.
Lietuvių „dykas“ irgi maždaug tą patį reiškia: tuščias, nepripildytas, beprasmis, veltui duodamas, laisvas, be darbo, išdykęs, pasileidęs. Šis žodis su šventumu jau neturi nieko bendra. Tiesa, graikai turėjo ir subtilesnį (atsargesnį) žodį ά̓μοιρος, kuriuo paženklinamas išėjimas už ribų, dėl kurių žmogus netenka galimybės dalyvauti bendruose reikaluose.
Suprantama, toks dalyvavimas ypač svarbus rengiantis šventėms. Bet kokios šventės sąlyga ir pamatas yra laisvalaikis. Bet griežtai kalbant, pats laisvalaikis dar nėra šventė. Jis išlaisvina, bet niekuo neįpareigoja. Jis būtinas tik tam, kad žmonės galėtų pasitraukti iš kasdienių darbų ir rūpesčių rutinos ir pasiruoštų ateinančios šventės įvykiui, t.y. iškilmingam susibūrimui ir apeigų atlikimui. Bet kaip sakyta, Kalėdos išsiskiria iš kitų švenčių savo ryšiais su dieviškuoju pasauliu, kuriame garbinimo apeigų atlikimas pašventina ir patį laiką – Kūčių ir Kalėdų dienas.
Ne visada šventės pavyksta. Laisvalaikis suteikia žmogui galimybę pasijusti laisvam nuo kasdienių įsipareigojimų, kad jis persikeltų į šventinio išskirtinumo ir prakilnaus nusiteikimo zoną. Tam persikėlimui reikalingos tam tikros sąlygos, kad užtektų laiko pasirengimui ir tas pasirengimas subrandintų šventės įvykį, bet nei savo reklama, nei prieššventinių renginių gausa neatbukintų publikos ir nenustelbtų šventinių įspūdžių.
Vien dėl to į pasirengiamąjį etapą neturėtų būti panyrama nei per daug anksti, nei per daug vėlai. Paprasčiau sakant, neturėtų būti piktnaudžiaujama nei pernelyg vartotojišku reklaminiu įsitraukimu į Kalėdų medžiaginio apsirūpinimo reikalus, nei sėstis prie Kūčių stalo deramai joms nepasirengus, t. y. neapsisprendus, kokia turėtų būti šventės paskirtis, prasmė ir turinys. Pirmuoju atveju Kalėdos įkyrėtų dar joms neprasidėjus, o antruoju – būtų tiesiog susibėgta prie bendro stalo lyg į bet kokią eilinę šeimos šventę.
O tai reiškia, kad abiem atvejais šventė gali nepavykti. Norint, kad šventės pavyktų, reikėtų ne tik gerai suderinti žmonių pasirengimo laiką su jų projektuojamu iškilmingumu ir reikšmingumu, bet ir apskritai atitikti jų lūkesčius. Žodžiu, jos turėtų įsirėžti į žmonių atmintį taip ryškiai, kad galėtų paveikti žmonių tolimesnį gyvenimą.
Bet kaip tą padaryti, jei šiandien Kalėdos yra tik jaukas įvairiausioms verslo grupėms? Matyt, dar turime sugrįžti prie minėtos diskusijos dalyvių mėginimo surasti atsakymą „Ar vartotojiškumas naikina šventiškumą?“ Kadangi ten nebuvo deramai paaiškintas nei vartotojiškumas, nei šventiškumas. Bet atsakymas duotas neigiamas. Ir tas argumentas gana naivus: vartotojiškumas nenaikinąs šventiškumo vien dėl to, kad jis „skiriasi nuo šventumo“.
Kadangi diskusijoje paminėta Bodrijaro „vartotojų visuomenės“ samprata, prie jos esu priverstas sugrįžti dar kartą.
„Blogio skaidrumas“. Minėtų diskusijų dalyviai Bodrijaro vartotojiškumą yra susieję su prekių ir pinigų gausumu. Bet toli gražu nėra taip. Tai jis pamini, tačiau – tai tik išeities taškas gilesniems tyrimams. Jam svarbiausia ne gausa, o istoriniai daiktų vartojimo būdai. Jis išskiria keturis pagrindinius to vartojimo būdus: 1) išgyvenimui būtiną, arba pasotinantį vartojimą, 2) taupų (tausojantį) vartojimą, 3) turtus kaupiantįjį vartojimą ir 4) hedonistinį (malonų) vartojimą, kuris būdingas šiuolaikinei vartotojų visuomenei.
Pirmajam rūpi sočiai pavalgyti, antrajam – ne tik pavalgyti, bet sutaupyti juodai dienai, trečiajam ne tik pavalgyti bei sutaupyti juodai dienai, bet ir tapti turtingu žmogumi, kuris ne tik yra stiprus dėl savo turtų galios bei įtakos valstybei, bet ir gali didžiuotis, puikuotis, kad patenkina ne tik savo, bet ir artimųjų bei draugų poreikius, remia politikus ir menininkus ir t.t.
Dabar gyvename vartotojų visuomenėje, kuri stovi ant fiktyvių vertybių pamatų. Jis ją tiesiogiai susieja su reklama ir ženklų vartojimu („simboliniais mainais“). Paprasčiausią ir glausčiausią formuluotę galima užtikti jo veikale „Blogio skaidrumas“ (La Transparence du Mal):
„Visos mūsų kategorijos įėjo <...> į nenatūralumo erą, kur kalba eina ne apie norą, bet apie tai, kas priverčia norėti, ne apie veikimą, bet apie tai, kas priverčia veikti, ne apie vertę, bet apie tai, kas priverčia turėti vertę (kaip šitai matyti iš bet kokio reklamos pavyzdžio), ne apie pažinimą, bet apie tai, kas priverčia žinoti, ir galų gale paskutinis dalykas, ne pagal eilę, bet pagal reikšmę – ne tiek apie malonumą, kiek apie tai, kas priverčia mėgautis. Ir čia – didelė mūsų laiko problema: niekas nėra pats savaime malonumo šaltinis – reikia priversti mėgautis ir patį save, ir kitus. Malonumas tampa komunikacijos aktu: tu priimi mane, ąš priimu tave, įvyksta malonumų mainai – vienas iš sąveikos būdų. Jeigu kas nors užsinorėtų mėgautis be komunikacijos, jį palaikytų kvailiu.“(p. 69)
Kitur jis tą masinės komunikacijos priemonių galią vadina gundymu arba simuliacija. Pagrįstai šį fenomeną sieja su vartotojų visuomenės atsiradimu. O toji visuomenė gimusi kartu su industrinės visuomenės, kapitalo kaupimo ekonomijos suirimu. Todėl nėra jokio pagrindo jo ieškote ten, kur yra tik daug daiktų ir pinigų (pvz. valdovų ir turtingų aristokratų rūmuose). Inertišką vartotojų visuomenę išugdė ne paprastas daiktų ir pinigų perteklius, o masinė gamyba.
Gamybos ir vartojimo sistema. Įdomus tas jo kelias, bet man rodos, ne esminis. Aš labiau linkęs manyti, kad tas pasikeitimas kyla iš sistemos, kurią sudaro mokslas – technika – masinė gamyba – masinė reklama – masinė prekyba ir masinis vartojimas. Tos sistemos veikimą labiausiai veikia gamyba, reklama ir vartojimas.
Tokiai gamybai reikia ne paprasto poreikių tenkintojo, ne jos sukurtų daiktų taupytojo, kaupėjo ir saugotojo, o visai priešingo tipo žmogaus: vis labiau nepasotinamo, vis naujesnių prekių ieškotojo, kuo spartesnio jų vartotojo ir eikvotojo (švaistūno), kitaip sakant, neribotai aktyvios ir visai standartiškai veikiančios vartotojų visuomenės.
Senasis gamintojas gamino prekes dėl to, kad jų daug kam reikėjo. Tas pats poreikis skatino ir patį pirkėją, kuris irgi bėgo į krautuvę tik tada, kai pristigdavo reikalingų daiktų. Tuo tarpu naujasis, masinis gamintojas ir prekybininkas prisijaukina masinį vartotoją, padaro jį priklausomą nuo beprotiškai spartėjančių gamybos tempų, o masinis vartotojas, gundomas visas žmonių gyvenimo sritis persmelkusios reklamos, beprotiškai greitina vartojimą.
Įprasdamas skubėti paskui reklamą, jis nesąmoningai spartina masinę gamybą: perka prekes irgi dėl to, kad yra masinamas, maginamas, gundomas, suviliojamas ne tik nauju dizainu ir įpakavimu, bet ir rėksminga arba sentimentalia reklama. Visi žmonės vartoja, bet žymi jų dalis yra tokie vartotojai, kuriems džiaugsmą teikia ne daiktų turėjimas, o jų įsigijimas ir vartojimas iki naujų prekių pasirodymo. Jis orientuojamas į niekad nesibaigiantį gaminių naujumą ir net į vartojimo vienkartiškumą.
Mėgaudamasi visus gamtos resursus naikinančiu ir taršą didinančiu vartojimu, vartotojų visuomenė nerūpestingai atmetinėja taupų ir tausojantį gyvenimo būdą bei ekologų siūlomą žiedinę ekonomiką. Todėl ji tapo didžia grėsme subalansuotam žmogaus santykiui su gamta, o kartu ir žmonijos išlikimui.
Į tą skubančiųjų gamintojų-vartotojų mašiną šiandien įtrauktos ir Kalėdų šventės. Ir ne tik Kalėdų šventės („Sveikiname su gardžiausiomis šventėmis!“), bet ir jų visai atsitiktiniai istoriniai bei proginiai palydovai: reklaminiai šūkiai, televizinės pirkėjų ir pardavėjų apklausos, šventiniai papuošalai, kalėdiniai saldumynai ir simboliai, atvirutės, vaikiškos miestų rungtynės dėl gražiausios, puošniausios, išradingiausios eglutės. Minios žmonių sukviečiamos jų pastatymo ceremonialams, lazeriniams efektams stebėti ir vaikiškiems blizgučiams, girliandoms, balionams pardavinėti. Kalėdų organizavimas jau yra paverstas gana pajaminga verslo forma.
Kalėdų išvakarės. Tai rimtas signalas, kad tenka susirūpinti šventės likimu. Ką daryti, kad Kalėdos atgautų savo išskirtinį reikšmingumą (reikalingumą, vertę, svorį), kad jos neapeitų istoriškai išsaugotų žmonių lūkesčių ir net juos kryptingai stiprintų? Tik apmąstant juos, susidaro galimybė šventę deramai įprasminti ir atgaivinti, kad ji bent iš dalies atitiktų savo istorinę paskirtį, dėl kurios šventė turėtų būti ne vienai dienai įsimenama.
Jei vos šventei pasibaigus, kitą dieną žmonės vėl atkrinta į buitinę rutiną, nepaliekančią jokių pėdsakų apie tas vertybes, kurios buvo išryškintos jos metu, tai yra ženklas, kad šventė yra nepavykusi. O kad tą skirtumą būtų galima bent užčiuopti, čia negaliu susilaikyti neįterpęs fragmento iš pokario metais parašyto M. Haidegerio (Martin Heidegger) laiško bičiuliui K. Jaspersui:
„Bet nepaisant nieko, brangus Jaspersai, nepaisant mirties ir ašarų, nepaisant kančių ir siaubo, nepaisant skurdo ir kankynių, nepagrįstumo ir ištrėmimo, šiame beglobiškume nutinka ne niekas; jame slypi išvakarės Kalėdų, kurios pačius tolimiausius ženklus mes tikriausiai vis tik galime pajausti lengvame dvelkime ir turime suvokti, kad išsaugotume juos ateičiai, kurios mįslės neįmins jokia istorinė konstrukcija, ir jau, žinoma, ne kasdieninė, mąstanti tik techniškai.“ (М. Хайдеггеp* К. Ясперс. Переписка 1920 – 1963, М. 2001, р 278).
Kažką panašaus, matyt, junta žmonės ir šiandien. Praėjusių metų pabaigoje, be jau minėtų diskusijų organizatorių, į viešumą išėjo ir daugiau žmonių, kuriuos ne atsitiktinai pradėjo jaudinti užmiršta kalėdinių švenčių prasmė. Jie ėmė rodyti nerimą dėl šių švenčių dvasinio išsekimo, jų turinio ir pačių prakilnumo bei iškilmingumo būsenų sunykimo. Išplito apgailestavimai, kad didžioji metų šventė, kuriai viešumoje skiriama tiek daug dėmesio, dažniausiai yra užpildoma atsitiktiniais, beprasmiais, banaliais buitiniais plepalais apie vaišėms įsigytus patiekalus, valgymus ir gėrimus, jų gamybą, užklupusias ligas, netikusius kaimynus, valdžios pasipūtimą, politinių partijų rietenas ir t.t., ir t.t.
Galų gale pradėjo slėgti negalėjimas pasprukti nuo tos nykios tuštumos, kurios nebežinoma kuo užpildyti. Kaip reakcija į šį nerimą prieš pačias Kūčias FB draugų rate pasirodė žinomo žurnalisto Valdo Vasiliausko raginimas „Šį vakarą“. Jis pateikė žinomą citatą iš „Evangelijos apie Luką“, kurioje kalbama apie Kristaus karaliaus gimimą Betliejuje ir jo paguldymą tvartelio ėdžiose. Su šio biblinio įvykio aprašymu jis susiejo pasaulietinę mintį, kuri šiandien galėtų aktualizuoti ne tik pagarbų Kūčių šventimą, bet ir jų šiltą sutikimą:
„Prisimindami tvartelį, ėdžias ir piemenėlius, mintyse įveikime bet kokią atskirtį (ne tik socialinę, turto, bet ir išsilavinimo, pažiūrų, partijų), susiimkime už rankų ir pasijuskime viena šeima, viena Tauta. Bent šį vakarą.“ Ypač įtaigiai suskambėjo šitas aidu atsiliepiantis pakartojimas „BENT ŠĮ VAKARĄ.“
Dvejopos tradicijos. Tai buvo nerimastingas pasiūlymas išsiveržti iš įkyrėjusios, nuvalkiotos, bedvasės vartotojų kasdienybės, suteikiant jai bent krislą išskirtinio iškilmingumo. Kartu tai pagarbos vertas raginimas nutiesti humanizmo tiltus tarp visokių įpročių ir patirčių žmonių. Ne tik religingųjų krikščionių, bet ir pasaulietiškai mąstančių žmonių, kurie vis aiškiau ima suprasti šventų žmonių ir juos išugdžiusių religijų vaidmenį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bent jau tiek, kiek jos reiškiasi mūsų viešajame gyvenime.
Išties prie Kūčių stalo reikėtų ne tiek silkės skonį tikrinti, kiek įsitraukti į jaukius apmąstymus apie metų pabaigos ir kalėdinio šventumo paskirtį. Kaip žinoma, Lietuvoje Kalėdų šventės nuo seno sinkretiškai jungia mažiausiai dvejopas religines tradicijas: čia jau nusakytą paprotinę (vietinę) ir krikščioniškąją (pasaulinę).
Paprotinė tradicija labiau remiasi įvairiais, daugiausia tik lietuvių ir kitų baltų atmintyje išsaugotais naratyvais (mitiniais pasakojimais, legendomis, šventinių apeigų prisiminimais, giesmėmis), o krikščioniškoji – jau gana seniai užrašytais bibliniais tekstais, t. y. Šventuoju Raštu, kuris yra įtvirtinęs žydų, krikščionių ir musulmonų religijai būdingą monoteistinį dieviškumą, dvasinį patvarumą ir pamokymams būtiną intelektualinį brandumą. Šį Raštą sudaro prieš tūkstančius metų užrašyti pasakojimai apie dievišką pasaulio pradžių pradžią (kilmę) bei jo istoriją (Pradžios knygos, Pranašų knygos, Istorinės knygos, Išminties knygos, Kristaus gyvenimo ir jo apaštalų liudijimai bei apaštalų sekėjų pamokymai.
Vien dėl to skiriasi jų laiko samprata. Paprotinė tradicija remiasi cikliniu laiku, kai jos įvykiai siejami su metais, kurie nepaliaujamai keičia vieni kitus. O krikščioniškoji – su linijiniu laiku, kurio įvykiai nuo pradžių pradžios rikiuojami į vientisą istorinę grandinę. Kalėdinėse šventėse tos tradicijos susipina ir net savaip viena kitą papildo.
Kalėdų šventės centrą užima pasakojimai (legendos) apie Kristaus gimimą. Jos galėtų būti skaitomos kartu su džiugesio giesmėmis, papildomi šventiniais simboliais ir kitais ženklais, atskleidžiančiais (išryškinančiais) ir reikšmingiausius prabėgusių metų įvykius (poelgius, pasakytus ar parašytus žodžius). Per juos galėtų būti atveriamas civilizuoto pasaulio humanizmas, bendražmogiškas dvasingumas, užuojauta silpniesiems, vargstantiems ir kenčiantiems, pasiaukojimo, teisingumo, garbingumo, gailestingumo, sąžiningumo ir atsakingumo pavyzdžiai. Toji tradicija galėtų būti pritaikoma kaip Kristaus gimimui aktualizuoti bei simbolizuoti, taip ir Šventojo Rašto istorinei reikšmei bei jo bendražmogiškai etikai apmąstyti.
O tai, kas atskleidžiama, suprantama ir išgyvenama prie šventinio stalo, galetų tapti stipria dvasinio gyvenimo nuostata ateinančių metų konfliktams ir nesutarimams neutralizuoti. Bet kai šiandien prie vieno Kūčių stalo susirenka skirtingų amžių, skirtingo išsilavinimo, skirtingų įsitikinimų, skirtingos galvosenos ir kasdienės patirties žmonės, orientuotis į tradicines vertybes pasidaro nelengva. Galima net susitarti, kad aštrius prieštaravimus provokuojančių temų iš viso nebūtų liečiama. Prie tų tradicijų atkūrimo galėtų prisidėti net ir visiems žinoma Aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7 12).
Proga pasimokyti. Su ja nesunku būtų susaistyti ir jau minėtą lietuvių paprotinę tradicija, kuri nuo seno moko, kaip pagarbiai, atsakingai ir išmintingai atsisveikinti su senaisiais metais. Juk ji duoda puikius patarimus, kad būtų grąžinamos per metus susikaupusios skolos, atsiprašoma už tarpusavyje padarytas skriaudas ir įžeidimus, prisimenami geri žmonių darbai, atsidėkojama už suteiktus patarnavimus bei paslaugas, pasistengiama užmiršti viską, kas buvo bloga bei gadino jų gyvenimą.
Kodėl neišsipasakoti, kaip buvo įveikiami sunkumai, užtikrinama darna, taisomi nesutarimus, nesusipratimai bei konfliktai. „Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, kurio dalį dėdavo ir pastalėn. Ant šieno užklodavo staltiesę ir sustatydavo visus patiekalus. Kai kur ant stalo pastatydavo nekultą rugių pėdą, simbolizuojantį būsimųjų metų gerą darlių, o po stalu dėdavo kūlį šiaudų, kuriais rytojaus dieną apraišiodavo obelis, kad obuoliai derėtų<...> Prieš sėsdami kūčiauti, visi šventiškai nusiteikdavo, pasikviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius <...> Prieš pradėdami valgyti, visi atsistodavo. Vyriausiasis – senelis ar tėvas – garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, tikėdami, kad tai išsipildysią<...>. Be bažnyčioje pirktų paplotėlių, pirmiausia valgydavo kūčią, pagamintą iš nuo seno mūsų protėvių augintų javų: kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt., paprastai sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). (P. Dundulienė. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. 1991, p.21-22).
Lietuvių kalėdiniai papročiai turi daug bendrų bruožų su kitų indoeuropiečių apeigomis. „Mūsų protėviai per Kalėdas kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo Kūčių stalą, stebėjo, ar nesą vėlių buvimo pėdsakų.<...> Pirmą kalėdų dieną žmonės buvo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą.<...> Kalėdų, kaip ir kitų švenčių, dienomis didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimms bei linkėjimams. Jie buvo laikomi lyg savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti.“ (p.32-33).
—————————————————————–
P. S.: Laikas negailestingas. Daug kam nepavyko išsaugoti to, kas vertingiausia ir svarbiausia. Galbūt šios ilgos prof. P. Dundulienės citatos iš paskutinės jos išleistos knygos galėtų tapti pirmine nuoroda į šaltinius visiems tiems tautiečiams, kuriuos slegia Kūčių ir kalėdinių švenčių dykra, kurie nori ir mėgina atgaivinti, praturtinti ir pagilinti sovietmečio ištrintas, iš dalies atsitiktinai užmirštas, o vartotojų visuomenės stipriai devalvuotas Kalėdų tradicijas. O dabar visus skaitytojus sveikinu „laiko atsinaujinimo ir saulės sugrįžimo švenčių“ (P. Dundulienė) proga. Sunkius laikus mums tenka gyventi. Todėl linkiu atsinaujinti ir neprarasti vilties! Tepadeda mums Dievas, kurio planai mums nežinomi.
Krescencijus Stoškus, Lietuvos filosofas, humanitarinių mokslų daktaras