Lietuvos vyr. archyvaro tarnybos inf.
Gruodžio 30-ąją minime Jono Jablonskio gimtadienį – žmogaus, kurio darbai nebuvo tik idealizmo aktas, bet ir racionali pastanga sukurti tvirtą kalbinį pagrindą Lietuvai, jos kultūrai ir ateičiai. Gimęs 1860 metais, kai lietuvių kalba buvo stumiama į užribį, Jablonskis savo gyvenimu ir veikla parodė, kad kalba nėra nei romantinis simbolis, nei pasyvios nostalgijos objektas. Ji yra darbas, pareiga, o kartu – galimybė.
Jo požiūrį į kalbą puikiai atspindi žodžiai: „Norint savo kalbos išmokti ir eiti paskui – su savo plunksna – į žmones, reikia mokėti pirmiausia žmonių dainos, pasakos, priežodžiai suprasti ir jų kalbos turtais brangenybėmis stebėtis.“
J. Jablonskis suprato, kad kalba gyvena per žmones – jų pasakojimus, kūrybą, kasdienę kalbėseną. Gyva, nuolat vartojama kalba nėra statistiška – ji keičiasi kartu su visuomene. Tačiau tam, kad ji neprarastų savo esmės ir galėtų prisitaikyti prie naujų laikų, reikalingas apgalvotas, racionalumu, o ne jausmais grįstas požiūris. Tai ypač aktualu šiandien, kai technologijų ir globalizacijos kontekste susiduriame su iššūkiais, kurie reikalauja pusiausvyros tarp kalbos puoselėjimo ir prisitaikymo.
Fotografija saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve.