Gedimino Jankaus recenzija – laudacija: Vidmanto Elmiškio poetiniai atsiribojimai. Vertybių pervarta.

Poeto, kultūros žurnalisto ir eseisto Vidmanto Kiaušo – Elmiškio naujoji eilėraščių knygą “Atsimokymas” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024) buvo pristatyta Kauno menininkų namuose. Apie penktąją autoriaus poezijos knygą, pasirodžiusią po ketverių metų (2020 m. buvo išleistas rinkinys “Ir bus atsakyta”, pelniusi Vieno lito literatūrinę premiją už kasdienybės spalvas ir amžinybės nuojautas, savo mintis išdėstė Lietuvos Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. Jis, kaip ir Vidmantas Kiaušas, yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariai.

Skaičiau naująją Vidmanto Elmiškio knygą su vis augančiu susidomėjimu, kaskart rasdamas eilėraščiuose netikėtų prasmių, užuominų, reminiscencijų, galų gale tikros nostalgijos, ir, žinoma, patirties. Turiu omeny ne buitinės gyvenimiškos, sveiko proto patirties, o paženklintos skaudžių, gilių apmastymų apie būties prasmę, egzistencinės patirties kalbėjimą.

Kalbėjimą brandaus, mąstančio kūrėjo, kuriam jau rūpi išsakyti savo dramatiškus ar lyrinius apmąstymus, dvejones, mąslūs patebėjimai ar improvizacijos dažnai perauga į netikėtas, paradoksalias erdves, jose gyvai pulsuoja nuoširdus ir gilus atsivėrimas. Kažkada, dar sovietiniais metais Sigitas Geda džiaugėsi, kad galų gale išlindom iš plakato, iš banalios verksmingos emocijos, šleikštaus jausmingumo. Be abejo, nieko panašaus nerasime Vidmanto rinkinyje, nerasime ir seilėtos lyrikos ir veidmainingo dūsavimo. Juk ir ankstesniuose jo poezijos rinkiniuose buvo gan ryškus filosofiškas, paradoksalus mąstymas, ryškus ekspresyvus stilius, jis nevengė grotesko, ironijos, netgi saviironijos.

Tačiau būtent “Atsimokyme” poetas dar giliau ir išsamiau atveria savo vidinį pasaulį, kuriame gausu universalių, išminties ir filosofinių ištarmių gelmių, egzistencinio nerimo:

Kieno ir kada bus Išminties karalystė?

Kas basas, vienmarškinis ateis per gruodį?

Koks termometras parodys

kaltės, atleidimo ir dvejonių laipsnius?

(“Apyaušris”).

Evangeliniai, dievoieškos motyvai nereti šio rinkinio eilėraščiuose, tačiau poetas tai naudoja subtiliai, meistriškai naudoja potekstes, metaforas, be deklaracijų ar pamokslavimų. Dvasinės dvejonės ir ieškojimai atskleidžia lyrinio herojaus brandą, nuolatinę gyvenimo, būties prasmės paiešką.

Žvelgiu į dangų, o sakau – žemė,

žvelgiu į žemę, o sakau – dangus,

žengiu atbulas, o judu pirmyn,

skubu pirmyn – įbestas kaip stulpas.

Toji paieška retsykiais įgauna ironišką formą ir įšraišką. Poetas nevengia paradoksalių groteskinių vaizdų, kalbant apie kartos nuo žagrės mentalitetą: “Griausmingai nusičiaudai, pirsteli nesivaržydamas, -/iš kaimo išpėdinęs, miesto nepasiekęs, – /kramsnoji krakatūzus, spjaudai sėklikes,/ neabejodamas – išdygs dygliuotų medžių”.

Bet tokius drastiškus pastebėjimus atveria moralinis autoriaus imperatyvas, vidiniai virpesiai klaidesiai, bylojantys apie jautrią, imlią subjekto natūrą, galų gale – apie jau nueitą gyvenimo kelią, kurio kiekviena stacija, su aliuzijomis į evangelinius motyvus, subtiliai apmąstoma. Apmąstoma pasitelkus potyrius, pastebėjimus, nuojautas. Taigi, aktualizuojama pati žmogaus egzistencijos problema, o knygos herojus -personažas – subjektas visų pirma įsimena savo išmintimi.

Poetas pranašas, vedantis tautą – tai nūnai anachronizmas postomderno poetinėje kūryboje, seni praėję laikai. Poetas jau kažikada neveda ir nemoko tautos, bet atveria savo sąmonės pasąmonės pokyčius, individualizuotą požiūrį į reiškinius, kalba apie archetipus ir drąsiai juos interpretuoja. Būtent tuo pasižymi Vidmanto Elmiškio knyga. Žinoma, joje nė su žiburiu nerasime obsceniškų niuansų, erotizavimo, pigaus sąmoningai deklaruojamo radikalumo, neva poetinės laisvės ir šokiruojančios taip vadinamos išpažintinės lyrikos.

Atsimokymas” suskirstytas į keletą skyrių – “Priešinis vėjas”, Duonos diena”, “Kažkur čia, dabar” ir “Pupa po padu”, šis paskutinis skyrius dar pasmulkintas į trumpesnius skyrelius. Kiekviena dalis skiriama konkrečiai patirčiai nusakyti – praeities etapai sugula į darnią visumą apmąstymų ir klausimų forma. Klausimų neįkyrių, gal labiau provokuojančių skaitytoją apmąstyti paliestą temą.

Poetas sėkmingai išvengia kai kuriems nūdienos poetams ir poetėms būdingos savigailos, jausmingo ašarojimo, jis pripildo eilėraščius kultūros ženklais, literatūrinėmis aliuzijomis. “Atsimokymas” – lyg iššūkis, tam tikra manifestacija įprastiems, nuo jaunumės supusiems ir įkaltiems galvon dalykams, atsirbojimas nuo nusenusios persenusios tradicijos:

Paknopstom skubėdamas,/sunkiai alsuodamas,/skaudžiai klupdamas,/purvinas šliauždamas,/poteriaudamas ir nešvankiai burnodamas,/visaip ir visus,/įskaičiuojant save,/keikdamas/ir neteisėtai, kvailai laimindamas, atsimokiau, atsimylėjau, atsiribojau./ Nuo ko, klausia ant nosies tirpstanti snaigė.

(“Atsimokymas”).

Snaigės metafora – laikinumo ir iliuzijos simbolika, ir tasai atsimokymas-atsiriboijimas yra būtent nuo to laikinumno, netikrumo, melo ir stereotipų, supančių mus nuo vaikystės iki brandumo.

Archetipinės sitiuacijos, kurių atgarsių gausu V. Elmiškio posmuose, primena taip vadinamuosius vizijinius eilėraščius, tik juose nerasime bauginimo, apokaliptinių nuojautų ir nūnai madingų nomenklatūrinių rašeivų paverkšlenimų aktualijomis. Taip, viskas kinta, viskas laikina, tačiau visų pirma mūsų sąmonėje-pasąmonėję, būtent pats individas, o ne bendruomenė ar grupė draugelių diktuoja stabilumą, kryptį, pakilimą ar krytį.

Man patiko kai kurios realijos, neatsiejamai susijusios su V. Elmiškio gimtine – Anykščiais, Elmiškio kaimu, posmai skirti vyskupui Antanui Baranauskui – “Uždedu ranką vyskupui Antanui ant peties,/broliškai, bičiuliškai spusteliu,/aš, skruzdėliukas ant Viešpaties kelio,/nors ir vyskupas – mažutėlis taipogi” (Sandrauga).

Taip vadinamai ar pavadintai išpažintinei poezijai priskirčiau visa eilę skyriaus “Kažkur čia, dabar” eilėraščių, įstrigo netikėta metafora, itin reta net ir postmoderne – “Tokia ji, eilėraščio eilutė,/panaši į pro naktinių marškinių iškirptę /išsprūdusį mylimosios krūties spenelį”. Tikrai brandos sulaukusio Pano verta metafora. Tokių galima pririnkti ir daugiau.

Šiaip V. Elmiškio knygoje gausu savo subrandintos unikalios patirties, pastebėjimų, išvadų ir nostalgiškų apibendrinimų. Mano manymu, ši knyga – akivaizdi intelektualiosios poezijos ir modernizmo samplaika. Knygoje akcentuojama egzistencinė žmogaus buvimo pasaulyje būsena, būties problematika.

Atsimokymas” savo tematika, stilistika ir perteikimu man vietomis priminė garsiojo išeivijos poeto Alfonso Nykos Niliūno gelmingąją egzistencinę poeziją. V. Elmiškiui, kaip ir Alfonsui Nykai Niliūnui, yra svarbios lyrinio herojaus (subjekto) neliteratūrinės, neherojiškos savybės – tokios, kurios jo neišskiria iš minios, o joje panardina, su ja sulieja.

Toks įvaizdis ir šiandien itin aktualus – jis gali padėti, ieškant naujų susikalbėjimo formų su bendruomene, kuri jau seniai nusisuko nuo poezijos, ir nuo kurios nusisuko poezija.

Ir šiame ir kituose kontekstuose, Vidmanto Elmiškio knyga – itin svari, filosofinės lyrikos ir gelmės knyga, reikšmingas gyvenimiškos brandos ir apmąstymų liudijimas.