Ilgametis Lietuvos žurnalistų ir rašytojų sąjungų narys Gediminas Jankus yra puikus teatro kritikas. Kolegos recenzijos, atsiųstos mūsų svetainei www.kaunozurnalistai.lt, yra objektyvios, originalios, įdomios. Visi, kurie perskaitys naują Gedimino Jankaus recenziją, įsitikins Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko talentu pamatysi, pastebėti ir įvertinti…
Nacionalinis Kauno dramos teatras 105-ąjį sezoną pradėjo garsaus lenkų dramaturgo, poeto Tadeusz Różewicz (1921-2014) pjese „Kartoteka”. (režisierius – Gintaras Varnas). Pradėjo įspūdingai, skaudžiai, atvirai kalbėdamas apie gyvenimo beprasmybę, masių psichozės apraiškas, prarastą (ar atimtą) individualybę.
Be abejo, Gintaro Varno teatro sampratai ir estetikai artimas T. Różewicz modernizmas, sapno stilistika, absurdas ir paroksizmas spektaklyje nuskambėjo itin įtaigiai. Draminio vyksmo vientisumas sąmoningai suardomas, nėra jokios „laiko ir veiksmo vienovės“. Suskaldyta – suskaidyta realybė pinasi su sapnais, praeitimi, daugybė tarp saves, regis, nesusijusių atsitiktinių faktų, įvykių, jų paradoksali, trūkinėjanti eiga primena makabrišką kaukių balių, parodiją, dažnai peraugančią į groteską.
Vienprasmiškai galima teigti, kad šis Gintaro Varno ir visos kūrybinės grupės spektaklis – akivaizdi sėkmė Ir režisūra, ir aktorių žaižaruojanti, improvizuota vaidyba, suderintas ansambliškumas, visi kiti tinkamai parinkti komponentai – kostiumai, šviesos efektai, muzika – pajungti svarbiausiai spektaklio idėjai – mes privalome būti ryžtingi, laisvi, atsakingi už savo poelgius.
Privalome? Ar privalėtume? Režisierius dar kartą per Tadeusz Różewic dramą skelbia intelektualų manifestą – juk jei tik nuo mūsų priklauso situacija pasaulyje, tai visų pirma nūdienos žmogui būtina atgauti prarastą individualybę. Šie egzistencializmo principai, suformuluoti M. Heideggerio ir J. P. Sartre’o, vyravo ir ankstesniuose Gintaro Varno pastatymuose Kauno dramos teatro scenoje (M. Frischo “Biografija: vaidinimas“ ir ypatingai „Sombras“ pagal Federico Garcíos Lorcos veikalus, Luigi’o Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“, Salvadoro Dali bei Antonino Artaud tekstus ir manifestus), itin ryškūs ir „Kartotekoje“, tik čia režisierius dar išradingiau užaštrina dramos aburdiškas situacijas, priartina personažų istorijas prie nūdienos skaudulių ir problematikos.
Vakarų intelektualai egzistencialistai, pokario metais skausmingai ieškodami atsakymo į Europą ištikusio moralinio nuopuolio priežastis (nacių, fašistų, bolševikų ideologijų įsigalėjimas, žiaurus pražūtingas karas, masių manipuliavimas) besąlygiškai kėlė individo atsakomybę. Pasak K. Jasperso, egzistencinėje etikoje būtina sąlyga yra ištikimybė sau, tai yra savo pasirinkimo ir elgesio savarankiškumas..
Tadeusz Różewicz «Kartotekoje” aukštyn kojom apverčia “laisvo pasirinkimo” ir individo atsakomybės klausimą. Jo Herojus (taip pavadintas pagrindinis pjesės personažas) primena pervargusį, apatišką ir viskam abuoją antiherojų. Režisierius G. Varnas dar ryškiau akcentuoja pjesės sarkazmą, nuvainikuodamas mitą apie herojiškumą, kaip fikciją, lyg polemizuodamas su egzistencialistais – žmogus nieko negali pakeisti savo gyvenime, kol pats nepasikeičia iš esmės – kol nepakeičia mąstymo, požiūrių, pasaulio suvokimo, būties įprasminimo.
Herojus-antiherojus – Dainius Svobonas – dar vienas aktoriaus meistriškumo įrodymas. itin taiklus ir įtaigus vaidmuo. Įtikinantys nuotaikos ir emocijų pokyčiai, surastos niuansuotos detalės įvairiems poelgiams ir situacijoms. Saviironiškas, skeptiškas ir paniekos aplinkai neslepiantis Herojus, daugiausiai laiko praleisdamas lovoje, niekuo nesidomi, nieko nenori, tik ramybės. Toji ramybė, deja, labiau primena skilusios sąmonės konvulsijas, kuomet nuolat lanko vizijos, sapnai, žmonės ir šešėliai iš praeities.
Pinasi vizijos, prisiminimai, mirusieji kalba su gyvaisiais, Herojų lanko praeitis, kurios jis nenori prisiminti. D. Svobono herojus tampa vis labiau apgailėtinas, palengva atskleidžiantis savo ribotumą ir nesugebėjimą iš esmės pervertinti vertybes, kuriomis kažkada rėmėsi ir tikėjo. Dramaturgo kartos atstovas (ko gero, turintis autobiografinių bruožų), kariavęs su naciais Armijos Krajovos gretose, nūnai tapęs pavyviu, nejudriu, bejėgiu, ir tas nuolatinis savo kartotekos – bylos vartymas, vis naujų praėjusių dienų įvykių pateikimas, susidūrimai su praeitimi, su mirusiais, tampa sarkastišku grotesku.
Be abejo, groteskas ir parodija lydi daugelį spektaklio personsažų. Puikus, įsimenantis Sauliaus Čiučelio (Tėvas) ir Ingos Mikutavičiūtės (Motina) duetas. It dvi užsuktos mechaninės lėlės, kažkieno tampomos už pakarpų po sceną, jos klydinėja praeityje, kalbina mūsų Herojų, tos scenos itin sarkastiškos, ypač Tėvo dejonėse dėl nevykėlio sūnaus. Reikia paminėti dar vieną S. Čiučelio personažą – Mokytoją, tai – nepakartojamas persikūnijimas, itin aukšta meistrystė. Mokytojo ir Herojaus egzaminų scena – viena ryškesnių parodinių, kuomet atskleidžiama visiška tuometinės Sistemos bukagalvystė, ribotumas ir fanatizmas. Scenoje su Hela (Saulė Gotbergė, Miglė Navasaitytė) autorius “suvedinėja sąskaitas“, tyčiojasi iš garsaus lenkų rašytojo, dramaturgo Witold Gombrowicz, S. Čiučelio Mokytojas tiesiog skanduodamas jo vardą, klaiksta ir orgazmą pasiekęs, nužudo vargšę Helą, kuri “klasiko“ W. Gombrowicz nei skaitė, nei žinojo.
Sarkastiškų užuominų apie W. Gombrowicz yra ir daugiau – ironiškas Herojaus pasakojimas apie savo viešnagę Paryžiuje (ten po karo gyveno iš emigracijos grįžęs W. Gombrowicz), galų gale ir pats Herojus dirba Operetės teatre kažkokiu administratoriumi (aliuzija į W. Gombrowicz groteskinę modernistinę pjesę “Operetė“).
Kaip šviesos spindulys šioje groteskinėje kaukių kunstkameroje nušvinta Dėdės (Liubomiras Laucevičius) dialogas su Herojumi. Tikrai šviesus, jautrus epizodas. L. Laucevičiaus meistriškumas, aktorinis talentas – sunkiai prilygstamas. Aplankęs savo mylimą sūnėną neva po piligriminės kelionės (po mirties), jis jautriai jį kalbina, prisimena seniai prabėgusius metus, vaikystę, kviečia grįžti, keliauti kartu. Regis, ir pats Herojus šioje scenoje pasikeičia, dingsta jo skepsis, tingumas, panieka ir patyčia. Šis susitikimas su Anapusybe scenoje pavertė (nors ir trumpam) spektaklį vientisa poetine metafora.
Tokių supoetintų metaforų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, kovos bendražygio Varnos (Robertas Petraitis), karo metu Herojaus nušauto, pasirodymas. Jų dialogas – kaltės, atleidimo motyvas nuskamba jautriai ir netikėtai.
Apie vaidmenis galima (ir reikia) kalbėti ir kalbėti. Neabejotina sėkmė, be jau paminėtų, yra Bobikas (Gytis Laskovas), tokio pagavaus persikūnijimo, meistriško dvigubo vaidmens seniai neteko matyti. G. Laskovo sužmogintas šunėkas savo persikūnijmu, energija, judrumu paliko puikų įspūdį.
O moterys Herojaus gyvenime, pasirodo, vaidino gan svarbų vaidmenį. Nuolat draugiją lovoje jam palaikanti erotiška, bet tuo pačiu ir dalykiška Sekretorė (Martyna Gedvilaitė), buvusi (ar esama) žmona Olga (Vilija Grigaitytė), su liūdnais priekaištais ar Stambi moteris (Liucija Rukšnaitytė), su ašara akyje klausinėjanti apie šalutinį vaistų poveikį širdžiai bei kitiems svarbiems organams. Be abejo, visa moterų grupė simbolizuoja ne tik skirtingus Herojaus gyvenimo tarpsnius, apie kuriuos gan šykščiai sužinome, bet ir jų pačių motyvus, elgseną, viltis ir sudužusias svajas.
Gan aktualiai nuskambėjo prekybos žmogaus organais tema, taikli TV laidų parodija, kurią meistriškai perteikė Ugnė Žirgulė (Žurnalistė), beje, tuo pačiu metu Matuotojams (Ričardas Vitkaitis, Tomas Erbrėderis) jau mėsinėjant ant operacinio stalo mūsų Herojų.
Be abejo, būtina paminėti itin vykusį režsieriaus sumanymną Senių chorui panaudoti lėles.Išraiškingos, aktorių Gintauto Bejerio, Andriaus Alešiūno, Motiejaus Ivanausko meistriškai valdomos marionetės nuolat kišasi į veiksmą, bando reguliuoti ne tik vyksmą,bet ir Herojaus gyvenimą, nuolat cituoja romantiko A, Mickevičiaus eiles, kviečia aukotis, dirbti, siekti, imti arklą, knygą, lyrą. Teko matyti kelių Lenkijos teatrų „Kartotekos“ pastatymų įrašus. Toji personažų trijulę be abejo, vaidina aktoriai, pasidabinęfrakais, smokingais, cilindrais, kartais darbininkų palaidinėmis. G. Varno marionetės – itin gilu ir svarbu.Pradžioje jos man priminė Tris Karalius, jų apsilankymas pas mažąjį Herojų su dovanėlėm – aliuzija į Betliejų, ir jau tada išryškėja Herojaus ateitis ir likimas – kaip parodinis, keliantis tik gailestį. Lėlės primena ir Talmudo mokytojus, ir senuosius išminčius, mokytojus – rabi.Tuo tragiškiau nuskamba marionečių nužudymo, išskerdimo scena. Be abejo, tai gali būti liguistos Herojaus skilusios sąmonės būsena, košmaras, nes neilgai trukus, lėlės vėl atgyja. Tačiau Nuskamba ir Treblinka, šmėkštėli nacių mirties stovyklos, holokaustas, be abejo, šią tragediją režsierius akcentuoja.
Antrojo pasaulinio karo baisumai persekioja Herojų, kitus personažus. Nuolat tai primenama per vizijas, košmarus ir anapusybę. Tačiau režsierius drąsiai įveda nūdienos problematiką, kalba apie šalimais vykstantį karą, agresiją, ir klausimas nuskamba labai aiškai – ar mums visiems negresia Trečiasis pasaulinis, negresia visiško susinaikinimo pavojus? Herojaus susidūrimas su jaunąja karta – problemiškas, viens kito nesupratimas ir suvetimėjimas akivaizdus. Visiškai kiti ideęalai, principai, požiūriai, virtuali realybė, išmaniosios technologijos, sukištos nosys į išmaniuosius, žinučių rašymai ir banalūs juokeliai. Gintaras Varnas išmoningai panaudojo visą sceninę erdvę, lyg pabrėždamas, kad tai – nerealus gyvenimas, galų gale – sandūra tarp praeities ir nūdienos, be to, panaudojo veidrodžių sistemą, veidrodžiuose atsispindintys personažai ir judesiai – veiksmas sukuria dar įtaigesnį iliuzioriškumo jausmą.
Apskritai kūrybinė grupė dirbo sutelktai, perpratusi režisieriaus sumanymą, todėl Marijaus Jacovskio scenografija, dailininkės Julijos Skuratovos lėlės ir kostiumai, kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio muzika, Viliaus Vilučio šviesos itin tiksliai perteikė „Kartotekos“ ir jos personažų gyvenimo sąlygiškumą, sapnų ir košmarų stilistiką, anapusybę ir grotesko elementus.
„Kartoteka“ – visais atžvilgiais tvirtai ir su išmanymu režisuotas spektaklis. Akivaizdus G. Varno noras dar kartą nagrinėti egzistencines individo „ribines situacijas”, kalbėti apie moralinį pasirinkimą, atsakomybę, kaltę ir norą būti laisvam, atsakingam už savo poelgius. Per pjesės pagrindinio personažo – Herojaus gyvenimo vingius, sapnus ir paradoksalias situacijas režisieriui ir spektaklio kūrybinei grupei atsirado galimybė paliesti itin svarbius ir aktualius individo susvetimėjimo, kaltės ir moralinio imperatyvo klausimus.
Be abejo, “Kartoteka” – dar vienas ypatingas, etapinis spektaklis, vadinčiau jį kūrėjo manifestu, iššūkiu. Sėkmė akivaizdi – visi komponentai pajungti vienam tikslui, aktorių meistriškumas akivaizdus, visa kūryųbinė grupė dirba darniai ir sutelktai.
Garsusis Federico García Lorca troško susprogdinti teatrą, kuriame viskas netikra, vien iliuzija ir apgaulė, tokį melo teatrą nuolat sprogdina ir G. Varnas savo pastatymais.
www.kaunozurnalistai.lt nuotr. rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus