(Pabaiga. Pradžia ir tęsiniai: 04.13; 04;17 ;04.20; 04.24)
Kalbinti redaktoriai į tokį pasiūlymą reagavo skirtingai, tačiau atsakymai buvo su abejonės gaidele: „Reikia pagalvoti, su kolektyvu, su kolegomis pasitarti“. Iš pokalbių supratau, kad labiausiai neramino galimas jų – regionų žurnalistų — „nuvertinimas“, savarankiškumo praradimas. Gal tik Kauno r. „Tėviškės žinių“ redakcijos vadovė buvo ryžtingesnė: „Kaip ir rimtas pasiūlymas. Juolab, kai visa to žada imtis toks autoritetingas žmogus, kaip Bronislovas Lubys“. „Taigi, ruoškis naujoms pareigoms. Manau sutiksi tapti „Kauno krašto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja“,– pusiau juokais tarstelėjau atsisveikinant. „O kur pasodinsi naująją pavaduotoją – savų patalpų tai neturit?“– šypsodamasi tarsi atsakė redaktorė. Tada jai ir atskleidžiau „paslaptį“, kad apie tokio laikraščio steigimą labai teigiamai atsiliepė Kauno apskrities viršininkas, kad patalpas jis mums būtinai suras.
Gal po kelių savaičių, eidamas Laisvės alėja, sutikau dabar jau a. a. Petrą Mikelionį, Kauno apskrities viršininką. „Gerai kad pasimatėm. Vakar „Tėviškės žinių“ redakcijoje įvyko redaktorių, su kuriais tu esi kalbėjęs dėl bendro darbo su „Kauno kraštu“, susirinkimas. Ir aš buvau pakviestas. O tu, kaip suprantu, persigalvojai?“
„Iš kur tokia nesąmoninga informacija? Aš gi šio susirinkimo laukiau“, – plykstelėjau nuostaba. „Iš tavo ir mano gerai pažįstamos „Tėviškės žinių“ redaktorės, – išgirdau iš apskrities vadovo. – Sakė pasikeitė ir Marčiulionio, ir Lubio planai. Būtent todėl ji pasiūlė kitaip modeliuoti visus Kauno regiono laikraščius – į kiekvieną patalpinti vieną bendrą apskrities informaciją talpinantį puslapį“.
Tai, ką sužinojau, be abejo, buvo velnioniškai apmaudu. „Matyt išsigando prarasią savarankiškumą, nepatikėjo, kad iš redakcijų neišprašysim dalies žurnalistų“, – pašnekovui pasakiau pirmąsias atėjusias mintis. „Kad tai vienas iš argumentų, beveik garantuoju. Kiekvieno valia rinktis. Bet tikriausiai sutiksi, jog tave, dzūkelį, redaktorė, kaip sakoma, išmaudė“, – šyptelėjo P. Mikelionis.
Kai apie tai pranešiau pramonininkų konfederacijos prezidentui, jis nedaugžodžiavo: „Čia jau tavo problemos. Daugiau niekuo padėti negaliu“. Daugiau padėti negalėjo ir „Kauno krašto“ bendrovės akcininkai. Vieni taip ir neįstengė padengti skolos įstatiniam kapitalui, kitiems įsigyti papildomų akcijų neleido bendrovių valdybos. Priežastis ta pati – anot jų, toks įmonių lėšų švaistymas gali tęstis ne vienerius metus, o ir sulaukti dividendų – jokių prošvaisčių.
Taip ir pasilikau vienas nežinioje, kaip reikės atsiskaityti su darbuotojais, kaip su bendrove pasielgs mokesčių nesulaukiančios valstybinės įstaigos. Lankiausi jose, nutrūkusią veiklą teisinau objektyviomis priežastimis, nors žinojau, kad susidariusi situacija niekam nerūpi. Nemažai žurnalistų redakciją paliko užsirūstinę, kai kas netgi mane, kaip bendrovės ir redakcijos vadovą, įtardami investuotojų lėšas išsvaiščius.
Bet aš jaučiausi kaltas tik dėl savo optimizmo, dėl menkoko laikraštinės rinkos suvokimo. Kita vertus, savo „kailiu“ patyriau jog povandeniniai rifai egzistuoja ir žurnalistikoje. Laikas įrodė, jog leidinių redakcijos gali gyvuoti savarankiškai, bet tik po krūvos metų paramos. O dauguma jų ir šiandien laikosi rinkoje tik investuotojų remiamos.
Būtent tokį tikslą ir turėjo savo pagalbą mums siūlęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, „Achemos“ vadovas. Nesulaukęs Kauno apskrities redakcijų palaikymo, B.Lubys bei jo bendrovė ėmėsi globoti šalyje gerai žinomą laikraštį „Lietuvos žinios“, kuris buvo remiamas ketvirtį amžiaus. Vadinasi, ir užkietėjusiems optimistams atsiranda šansai. Jų nesulaukusieji susilaukia mano patirtų nesėkmių. Tokių pavyzdžių per tuos nepriklausomybės metus Lietuvoje – nors vežimu vežk.
