VIDAS MAČIULIS, LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkas
Laikraščio ,,Akistata“ žurnalistei, LŽS narei Aurelijai Žutautienei rugpjūčio 30-ąją Kauno miesto vicemeras Tomas Jarusevičius įteikė garbingą ,,Tauro“ statulėlę, kuria apdovanojami fiziniai ir juridiniai asmenys už nuopelnus įgyvendinant pilietines iniciatyvas, kuriant teigiamą miesto įvaizdį bei pasiekimus profesinėje srityje, taip pat darbo ir asmeninio jubiliejaus proga.
Aurelija yra pirmoji mūsų bedruomenės narė, kuri įvertinta tokiu kaunietiškA.Žutautienė, prieš dvi dešimtis metų buvo apdovanota Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu, taip pat LŽS medaliu ,,Už nuopelnus žurnalistikai“. Ji ilgai turėjo ,,laukti“ naujo savo gyvenimo ,,vertinimo”. Ne, kolegė ,,nelaukė“. Ji dirbo, kūrė, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir niekada niekam neprasitarė, kad yra neįvertinta, nors buvo seniai pagerbta. Apskritai, niekada neteko girdėti jos nepasitenkinimo ar apkalbų, nors pati, gimusi po ,,liūto“ ženklu, patyrė įžeidimų net iš kartu dirbusių pavaldinių.
Lietuvos žurnalistų sąjungos 95-mečio ir Aurelijos Žutautienės gyvenimo jubiliejinę vasarą mes vėl privalėjome pagerbti kolegę. Ji prieš keturis dešimtmečius pravėrė Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos duris ir paėmusi į rankas mikrofoną, keliskart per savaitę rengė interviu ir reportažus. Viskas jai puikiai sekėsi, buvo gerbiama kolegų, priimta į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Tačiau po 1991-ųjų sausio įvykių, kai tą naktį vienintelis Kauno radijas transliavo laidas šaliai ir Europai, LRT panaikino Kauno redakcijos radijo skyrių.
Aurelija neliko be kūrybinio darbo, nes jos vyras Vytautas Žutautas 1990-siais tapo laikraščio ,,Akistata“ steigėju ir leidėju, todėl kolegė buvo populiaraus šeimos leidinio kūrėja. Ir dabar ji, nors laikraščio savininkai jau kiti, yra trisdešimt ketverių metų ,,Akistatos“ žurnalistė. Aurelija, kol nebuvo redakcijos vadovė, aktyviai dalyvavo LŽS veikloje, buvo renkama Kauno apskrities skyriaus valdybos nare. Dar ir dabar Kauno žurnalistų namuose yra jos 2006 metais sugalvota, užsakyta ir pagaminta špilka. Ji – vienintelė, kurios neįteikdavome herojams, o tik juos paskelbdavome.
Retai dabar turime ,,Špilkos“ laureatų, nes šiandieniniai, galintys ,,be atsiprašau“ kitus kritikuoti, patys žurnalistai labai jautrūs net ir kolegiškam ,,pašpilkavimui“. Vadinasi, LŽS narius reikia dažniau girti nei peikti.
Už nuoširdžią veiklą LŽS Aurelijai Žutautienei buvo įteiktas ir Kauno žurnalistų ,,Garbės ordinas“, kurį ji turėtų pasidalinti su vyru Vytautu (gaila, kad tapęs savininku jis paliko Žurnalistų sąjungą).
Ši žurnalistinė šeima pati leido ir labdaringai finansavo kitų autorių knygas. Vienintelė ,,Akistatos“ redakcija 1997 metais savo lėšomis prisidėjo prie V.Putvinskio g. 48 namo, kuriame dabar įsikūrę Kauno žurnalistų namai, atstatymo. Senutėlio, 144 metų pastato rekonstrukcijai, tada reikėjo net keturių šimtų tūkstančių litų. A.V.Žutautų penki tūkstančiai – buvo materialinis lašelis, tačia jūra – moralinis stimulas! 
Į šventę žurnalistiniame ,,Olimpe” Aurelija Žutautienė atsinešė tris ,,Akistatos” numerius. Visi įdomūs, nes rimti, rūstūs, šmaikštūs ir pamokantys. Tai ir A.Žutautienės publikacijos ,,Valstybės saugomas liudytojas melžė pinigus iš patikliųjų”, ,,Viliojo vaikus ir tenkino savo seksualines fantazijas”.
Trisdešimt trečiajame ,,Akistatos“ numeryje išspausdinta pirmoji Vytauto Žutauto publikacija iš ciklo ,,Lietuvos psichiatrai – KGB talkininkai“. Tai autentiška paties žurnalisto gyvenimo istorija, kurią kolega, pagaliau, nusprendė viešai papasakoti, koks sovietiniais laikais buvo gyvenimas tų, kurie nekentė tuometinės santvarkos ir savaip siekė, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma.
Gal mūsų svetainei Vytautas Žutautas atsiųs ištraukas iš būsimos knygos apie KGB voratinklius, kuriais buvo įpainioję tuomet dar tik būsimą talentingą žiniasklaidos ir knygų kūrėją.
Fotografo, LŽS nario Alberto Švenčionio nuotr.
