Virginija Grigaliūnienė, žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyrius narė {nuotr. iš asmeninio archyvo}
Šia tema esu rašiusi ne kartą ir ne du. Vėl prie to sugrįžti paskatino pastaruoju metu pasipylę žurnalistikos „perliukai“, kai (ar dėl skubėjimo, ar tiesiog tingisi pagalvoti, kaip informaciją pateikti subtiliau, įtaigiau ir patraukliau) pranešant net ir apie labai rimtus įvykius apsiribojama iki gyvo kaulo įgrisusiomis banaliomis frazėmis.
Žuvo garsus muzikos prodiuseris. Ir prasidėjo: „Dainininkas X Y negali patikėti, kad taip atsitiko“; „Atlikėjas XX YY buvo šokiruotas žinios apie pažįstamo prodiuserio mirtį“; „Žinia apie netektį smarkiai sukrėtė…“, „XXX YYY kausto liūdesys dėl prodiuserio žūties“, ir t. t., ir t. t.
Nežinau, bet po kiekvieno tokio „šokiruojančio sukrėtimo“ man kažkodėl galvoje ima suktis dvejonės, ar tikrai jau ten tie atlikėjai ir atlikėjos taip nuoširdžiai gedi, kaip tą stengiasi pabrėžti, kaip tuo giriasi… Nes jei tikrai esi sukrėstas netekties (tą galiu patvirtinti pavyzdžiu iš savo gyvenimo), nepuoli prie kompiuterio ar telefono ir nerašai „jautraus teksto“ apie tą sukrėtimą. Tiesiog gedi. Tyliai. Kramtydamas iš skausmo lūpas. Na, gal dar pasidalini širdies gėla su artimiausio rato žmonėmis, kurie galbūt buvo bendri pažįstami su mirusiuoju/žuvusiuoju. Bet tikrai netrūbiji visai Lietuvai, koks šokas apėmęs, ir neskaičiuoji, kada paskutinį kartą su juo mateisi ar kalbėjaisi (dabar jau galima sakyti/rašyti ką nori, velionis nepaneigs).
Todėl peršasi išvada, kad tokie atvejai pirmiausia yra galimybė nelabai žinomiems Lietuvos atlikėjams dykai, be jokio reklaminio užsakymo, apie save priminti. Kuo greičiau ir kuo jautriau driokstelsi socialinio tinklo paskyroje, kaip tave tokia žinia suglumino, šokiravo, nokautavo, tuo labiau tikėtina, kad lengvai ant jauko pakimbanti žiniasklaida tavo „postą“ pakels, kaip sakoma, išplukdydama jį į plačiuosius medijų vandenis. Tai puiki galimybė pasakyti kitiems, kad tu dar esi! Egzistuoji! Nesvarbu, kad tavo dainų repertuarą galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
O vienos daug kartų atsisveikinusios ir vis į sceną sugrįžtančios grupės narės viena paskui kitą puolė savo širdgėla dalintis, prisimindamos kiekvieną su prodiuseriu patirtą smulkmeną. Daug tautiečių apie tai perskaitė, žiūrėk, prisimins, kad tokia grupė kadaise gyvavo, ir gal net bilietą į koncertą nusipirks?
Na OK, prigesęs atlikėjas/atlikėja labai norėjo savo nuomonę išsakyti – tegul. Bet man sunku suvokti, kokiam žurnalistikos žanrui reikėtų priskirti rašinukus portaluose, kur žodis žodin pakartojami tokių „postų“ sakiniai, pridedant pora šabloninių frazių apie patį faktą ir būtinai – pagardinant „šokiruojančiu“ pavadinimu.
O dar komiškiau, kai vienas paskui kitą pasipila tokie straipsnių pavadinimai: „Po prodiuserio žūties pirmą kartą prabilo…“ ; „Pirmasis apie tai pranešė žinią…“. Kai toks žurnalistų išprusimas, belieka laukti, kada bus pristatytas šia žinia pasidalinęs antras, trečias, ketvirtas, dešimtas… Visuomenė mėgsta pašaržuoti (ir labai gerai!) – kai tik kas nors svarbesnio įvyksta, viešai pasiteirauja, kada savo nuomonę išsakys dar vienas išskirtiniu save laikantis atlikėjas, nes kaip gi be jo. Pabodę žmonėms žinios apie tuoktuves – skyrybas, tad reikia ir solidesnę žinią apie save paskleisti – koks esu protingas ir visažinis!
Skaitau tokius žurnalistikos „perliukus“ ir mąstau: o ar žinia apie pažįstamo asmens, žinomo, garsaus žmogaus mirtį/žūtį gali būti tikėta, nešokiruojanti, neskaudi? Ir kaži ką pagalvoja mirusiojo artimasis/artimieji, kai žurnalistas jo/jų gal net prie kapo duobės pasiteirauja: ar nieko nenujautėte, o gal kokį pranašišką sapną sapnavote? Nei juoktis, nei verkti…
Dar man, atsiprašau, iki pykinimo įgrisę „žurnalistų“ paistymai apie atseit garsių asmenų asmeninį gyvenimą: viena žinoma moteris tėškė, kad skiriasi su mylimuoju, kitą dieną – mylimasis jai atrėžė atgal; viena jauna ponia (net nežinau, kaip ši persona galėtų būti apibūdinama, nes nelabai įsivaizduoju, kuo ji įžymi) iki apatinių pasakojasi apie savo mirtiną ligą, tiesa, pamiršdama prieš tai pasikonsultuoti su gydytojais, nes vienas teiginys jos „poste“ prieštarauja kitam. Gydytojai poilsio pertraukėlių metu iš tokių aimanų smagiai pasijuokia, ir tiek. Bet kodėl šias nesąmones turi platinti rimta save laikanti žiniasklaidos priemonė???
Apie besiskiriančias – besitaikančias Lietuvos „garsenybių“ poras apskritai būtų galima humoristinį romaną parašyti – bent ateities kartoms būtų iš ko pasijuokti. Ir… pasimokyti, kad nesielgtų taip pat. Kad, visų pirma, nesityčiotų iš savęs, kad nepaliktų prasto šleifo savo vaikams ir vaikaičiams, kuriems užaugus, ko gero, nebus labai malonu internete rasti straipsnių ir nuotraukų apie savo senstančius artimuosius ir užfiksuotą jų, atsiprašau, kvailumą…
Parašiau, ir pagalvojau – kas iš to. Niekam tai nerūpi. Žiniasklaida, kokia buvo prieš keletą dešimtmečių, turbūt jau niekada nebebus. Dabar – kiti prioritetai, kiti siekiai. Kuo daugiau „laikų“ ar „dislaikų“ – tuo geriau. Nes tai reiškia tik viena: portalo lankytojų srautus. Kuo daugiau besipiktinančių – tuo geriau (ar tai interviu su ligotos psichikos piliečiu, kuris nepaliauja aimanuoti, kad esą pažeidžiamos jo išskirtinės teisės; ar tai apmokėtas gražus reportažas su banditų vadeivos sugyventine – koks šaunus ir verslus josios širdies draugas; ar tai eilinis reikšminga save laikančios poniutės gimtadienis su fanfaromis). Juk tuomet reklamos užsakovams bus galima pasigirti, koookie mes skaitomi, kiek daug turime kasdienių portalo lankytojų! Budulių – gal ir taip, bet rimti žmonės, tikrojo elito atstovai jau seniai „atsikandę“ tokių naujienų.
Tad gal ir nereikėtų stebėtis, kodėl masiškai atsisakoma vieno ar kito internetinio leidinio prenumeratos, nepadeda net akcinės prenumeratos kainos. Nes, kaip studijų laikais yra pasakęs lietuvių kalbos profesorius, dabar jau a.a. Juozas Pikčilingis, gerai prekei nereikia nei reklamos, nei akcijos…
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo {Vlaber} piešiniai
