Inžinierius statybininkas Vytautas Indrašius (g. 1943, nuotr.) – mano kolega. Nebūdami profesionaliais istorikais, galime skelbtis bent kraštotyrininkais. Duok Dieve, Lietuvai daugiau tokių mėgėjų kaip Vytautas. Nebūtų 22 knygų apie Utenos ir Zarasų kraštą, nebūtų išlikę daug svarbių vardų. Ir man jis padėjo su „Lietuvos karžygiais” – be Vytauto metodinės paramos ir jo žinių, tos knygos nebūtų buvę. Vytautas buvo ir 10 tomų enciklopedijos apie Lietuvos karininkus redkolegijos nariu.
Dar „Chruščiovo atšilimo” metais V.Indrašius susidomėjo Stalino „valymuose” sušaudytais lietuviais. Tai buvo mūsų tautiečiai, po revoliucijos pasilikę Rusijoje, dėl įsitikinimų ar gyvenimo aplinkybių negrįžę į Lietuvą ir NKVD budelių nužudyti 1938 metais. Nuo 1984 metų jis važinėjo į TSRS karo arhyvą Podolske, dar galėjo gauti sušaudytųjų bylas. Kai Kovo 11-ąją Lietuva apsisprendė, tyrėjo rankose jau buvo milžiniška medžiaga, kuri staiga tapo mažai kam įdomi.
Buvau tas, kuris spaudė Vytautą neužmesti temos – ji svarbi mūsų tautos istorijai – mieli ar nemieli mums būtų tie Stalino sušaudyti naivuoliai. Ir 2024 metų pabaigoje Vytautas Indrašius pagaliau išleido knygą „Po Stalino pjautuvu ir kūju”. Spausdino už savo pensiją – 560 puslapių foliantas išėjo vos 100 egz. tiražu. Knygoje pateiktos 365 biografijos, tačiau vardų – daug daugiau, nes budeliai žymias pareigas ar išsilavinimą turėjusius žudė ištisomis šeimomis. Autorius sugebėjo gauti ne tik biografinius duomenis ar portretus, bet ir iškamantinėti sušaudytųjų palikuonis. Taip galima sužinoti, kad lietuviai vadovavo Stalino asmens apsaugai, buvo Litbelo karo ministru, Rusijos regionų vadovais. 1937-1938 metais nužudytų lietuvių sąrašas – dar nebaigtinis (nuo 1926 iki 1939 m. TSRS gyveniusių lietuvių sąrašas sumažėjo beveik 9 tūkstančiais), jį sudaryti reiks dar ne vieno profesionalaus istoriko.