2023-ųjų gruodžio 2-ąją Petrašiūnų panteone amžiams atsisveikinome su miela kolege DALIA TEIŠERSKYTE. Seniai teko matyti tiek daug palydinčiųjų ,,Rekviem” laidojimo namuose ir kapinėse. Nuo aukščiausių šalies vadovų iki paprarstų Jos kūrybos gerbėjų. Jautrią atsisveikinimo kalbą pasakė Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė ERIKA DRUNGYTĖ. Ji, vos išgirdusi apie Dalios netektį, atvirai parašė, klausė ir pati atsakė… Paskaitykime. Susimąstykime, juk kolegės mintys skirtos mums ir apie mus…
Mes šimtus kartų sau pasakome – aplankysiu, nueisiu, paskambinsiu, susitiksime… Bet atidedam ir atidedam, užvoždami įkyriu, banaliu, visų vienodai tąsomu vieninteliu „neturiu laiko”.
Mes niekada neturėsime laiko. Jo neįmanoma turėti. Bendrai pagalvojus, nieko neįmanoma turėti – tik kažką paturėti, palaikyti, pačiupinėti, prisijaukinti. Trumpam. Tačiau laiko – jokia forma nepaturėsi. A… nustoti sau meluoti…
Ir aš neturiu… Neturiu savęs visiems tiek, kad suspėčiau nuvažiuoti, užeiti, apkabinti, palabinti, net paskambinti… Norėčiau atsiprašyti, tačiau irgi meluočiau. Kas iš to, kad pasakysiu – noriu, bet nepajėgiu?
Mes turime visą visatą savo galvoj. Ten, belaikėje ir visa aprėpiančioje erdvėje, nuolat esame visur ir su tais, apie kuriuos galvojame. Nėra taip, kad negalvotume, neprisimintume, nesvarstytume, nediskutuotume, neprieštarautume, nepritartume, neužjaustume, nepaguostume, neatgailautume… Mintyse mes padarome viską, ko kūnas nespėja, nepajėgia, neapima…
Gerai, jei pas žmogų – vien jo šeima ir du-trys draugai. Viskas daug paprasčiau, lengviau, įmanomiau. Nors, žiūrėk, dažniausiai ta giminė nutolusi, neartimi artimieji, mielesni svetimieji… O ką gi daryti, jei ir taip? Taip tai taip, va yra, ir tiek…
Tačiau, kai draugų ratas (ne, ne virtualių, ne iš socialinių tinklų) tikrai didžiulis, kai tu tikrai bičiuliaujiesi su dešimtimis žmonių, gyvenančių įvairiausiose vietose, kituose miestuose, kaimuose, valstybėse, žemynuose…Tikiu, kad jie žino, kaip mes susitinkame mintyse, kaip vieni kitus palaikome, kaip esame, drauge nebūdami, kaip bet kada šoktume į automobilį ar lėktuvą, jei tik prireiktų…
Ir ką dabar daryti, jei neprireikė? Jei pavėlavome? Jei jau viskas, niekada neapsikabinsim?
Net ir tada būsim. Net ir tada mūsų niekas nenutolina. Jokia ten mirtis, jokie ten pelenai… Mūsų pasaulis yra gyvieji ir mirusieji, mūsų asmeninis polis yra didingas sąjungų miestas, kuriame nuolat virpuliuoja šviesūs, malonūs, besišypsantys tikrumai.
P. S. Gedžiu DALIOS… Dieve, leisk jai išvysti Tavo šviesųjį veidą…
