…bet scenoje daug kartų stovėjau. Pradedant ankstyva vaikyste, kai tėvai, tuometinio „Gintaro“ choro dainininkai, nuvedė mane, penkiametę, į vaikų vokalinį ansamblį Kauno profsąjungų kultūros rūmuose. Teko ne tik scenoje dainuoti, bet ir Kauno radiofone.
Iš to meto bene labiausiai man įsiminęs koncertas Dainų slėnyje, kur dainavau solo dainą „Mik, brangus broliuk…“ (ir dabar ją padainuočiau, tik vaikiško balso, deja, nenutaisyčiau). Gal tas pasirodymas slėnyje, kuriame susirinko minia žiūrovų (visi be išimties masiniai renginiai anais laikais buvo nemokami), kaip tik įstrigo mano atmintyje todėl, kad aidint plojimams, su gėlių puokšte rankose prie manęs netvirtais žingsniais atėjo vos tik pramokęs vaikščioti mano broliukas. Vaje, kaip seniai visa tai buvo…
O iš „Aitvarų“ ansamblio laikų, kai buvau pirmoji šios muzikuojančių vaikinų grupės solistė (panelė), labiausiai įsiminė koncertas Armėnijoje, Kirovokano stadione. Sausakimšame, kaip mums aiškino vietiniai, talpinančiame 40 tūkst. žiūrovų. Oro temperatūra buvo 42 laipsniai. Prie mažutės scenos stadiono vejos viduryje stovėjo jos laistymo mašina. Tad mus, iš Lietuvos atvykusius, „estrados artistus“ vėsino vandeniu. Aplieja, šoki ant laikinos pakylos, iš lentų sukaltos, padainuoji, nulipi, ir suknelė – vėl sausa. Iki kitos dainos…
Beje, įsigyti sceninius rūbus tada nebuvo lengva. Kai ką panaudodavau iš to, ką retsykiais atsiųsdavo močiutės brolis iš sovietams nedraugiškos užatlantės valstybės. Armėnijoje koncertuodama vilkėjau medvilninę, ryškiomis spalvomis margintą suknelę. Ji buvo pirkta Lenkijoje, – tokio trumpumo, kuris šiandien tikrai niekam nuostabos nekeltų, o tada prilygo iššūkiui, nepritinkančiam tarybinei merginai. Ai, kiek prisimenu, kai kam iš vėliau į sceną lipusių Kauno dainininkių teko aiškintis su komjaunimo komiteto instruktoriais dėl ant kaklo kabojusių, žiūrovams matomų, papuošalų – kryželių. Už tokią „antisovietinę demonstraciją“ grėsė rimti nemalonumai…
Nors daugybė moterų (ir panelių) anuomet naudojosi privačių siuvėjų paslaugomis, daug ką iš savo garderobo susikurdavome pačios, nes parduotuvėse ir rūbų, ir avalynės pasirinkimas buvo skurdus. Bet gyvenome kaip tam anekdote: sovietai nieko neduodavo lietuvaičiams, bet jie visko turėjo…
Mokykloje per „darbelių“ pamoką išmokusi siuvimo ir pasisiuvusi naktinukus, netrukus ėmiausi sudėtingesnių modelių – suknelių, sijonų – siuvimo. Vieną iš sijonų, tarp kitko, galėjau ir scenoje vilkėti. Tai buvo iš mamos kažkur „suveikto“ gabalo dermantino (storokos, sunkiai lankstomos dirbtinės odos) pasiūtas ryškiai raudonas, ilgas, tiesus, su „praskiepais“ šonuose sijonas. Tėtis iš paties pagamintų varinių detalių (pusmėnuliukų) sukabino man diržą. Tiksliau – 4 kg sveriantį meno kūrinį, kuris gulė pusmėnulių trikampiais ant klubų šonuose. Jei atvirai, tai daug ką tas „diržas“ sužavėjo, – prašė jį parduoti, bet nesutikau.
…Buvo saulėta diena. Gyvenom Žaliakalnyje, išėjau iš namų ir netrukus pajutau atsilaisvinant po tuo raudonu dermantininiu kūno „kiautu“ (pardon) apatinių kelnaičių gumą. Sulėtinau žingsnius, diržą nusisegiau ir bandžiau kažkaip tą nedemonstruojamą apatinį drabužėlį per sijono medžiagą prilaikyti, kad gėdos nepridarytų. Sunkiai sekėsi. Gatvė buvo tuščia, tai sumojau: verčiau leisti „drabužėliui“ nukristi, kad galėčiau jį pakėlusi nuo žemės, paslėpti rankinėje ir ramiai grįžti namo. Bet vis tiek buvo kažkaip drovu.
Prilaikydama žemiau kelių sijoną, kad garderobo „problemos“ nesimatytų, susirietusi pravėriau nežinau kieno kiemo (man tuomet atrodė, tuščio) vartelius. Kieme tuoj pat pasirodė šeimininkė. Ir atrišo nuo būdos mane nesvetingai pasitikusį šunį. O tas pašėlo piktai skalyti. Aš buvau atkakli, – kaip sumaniau, taip ir padariau. Žodžiu, iš kiemo išėjau įsidėjusi apatinį į rankinę. Šeimininkė man nieko nesakė…
Kartą nuėjau vilkėdama tą patį sijoną ir į darbą „Vakarinėse naujienose“. Rašymas, laiškų skaitymas, atsakinėjimas į telefono skambučius ilgai netruko, tai po pietų jau buvau laisva. Gegužės antra pusė, 1972-ieji. Kauno centre jau buvo nuslopinti neramumai, šiandien vadinami „kalantinėmis“, tačiau neuniformuotų ir uniformas vilkinčių pareigūnų sustiprintas budėjimas gatvėse buvo tęsiamas.
Taigi, niekam nieko nesakiusi, pirmame pastato, kur buvo redakcijos Kauno skyrius, aukšte veikusioje daržovių parduotuvėje nusipirkau trilitrinį stiklainį beržų sulčių. Redakcijos tualete sušlapinau vandeniu etiketę ir ją nukrapščiau nuo stiklainio. Paskui skubiai atsisveikinau su bendradarbiais ir su tuo pirkiniu Gedimino gatve išėjau į Laisvės alėją.
Va, tada aš buvau savimi patenkinta. Atseit, einu link Muzikinio sodelio…Ką ten veiksiu? Gal pakartosiu tai, kas įvyko gegužės 14-ąją, o gal tik kažką paerzinsiu…
Man už nugaros, girdžiu, keli jauni praeiviai komentuoja: „va, matai ir dermantino sijoną apsivilko, kad geriau ugnis įsidegtų, ir benzino sloiką nešasi. Einam, pažiūrėsim, ką darys…“
Norinčių pažiūrėti, jaučiu, daugėja, o dar kai pamatau, kaip trys kostiumuoti vyrai įsimaišė tarp smalsautojų, visai prarandu savo pirminį „entuziazmą“. Tai priėjusi teatro sodelį, pakylu laiptukais į pašto rūmus. Mano lydėtojai, išskyrus kostiumuotus, nusivylę skirstosi. Kostiumuotieji paskui mane „nejučiom“ palydi iki autobuso stotelės. Nesislėpdami nufotografuoja, bet į autobusą su manimi nė vienas iš jų neįlipa.
p.s.
To sijono daugiau niekada nesivilkau. Bet vis tiek mane netruko susirasti tie, „kam reikia“. Iškvietė į „saugumo komitetą“ apklausai. Ne tiek klausinėjo apie mano „nusiteikimą“, kiek apie menininkų (tuo metu rašiau kultūros temomis) nuotaikas. Nemalonu, žinoma, buvo su draugu S. (pavardės tikrai nepamiršau) ten kalbėtis, kai stalinė lempa tau atsukta į veidą ryškiai šviečia. Bet visai atvirai galėjau jam pasakyti, kad menininkų nuotaikos – prastokos, kadangi neturi žmonės dirbtuvių, glaudžiasi rūsiuose, sunkiai prasimuša kelius į parodas. Pavardėmis nesidomėjo, o kai paklausė, ar sugebu saugoti paslaptį, atvirai prisipažinau, kad ne. Todėl ilgai manęs nekamantinėjo. Tik vėliau, matyt, taip tada reikėjo, redakcijos skyriaus vedėjas man patarė „mažiau šnekėti kas papuola…“
kaunozurnalistai.lt archyvo nuotraukoje – Birutė Mačienė