Vėlių metas – pats palankiausias patikrinti savo jutimus: baimes, meiles, ramybes ir nerimus… Prakošti atminties marliuku prisiminimų šviesą arba tamsą. Pabelsti į savo paties dureles ir išgirsti ten duslią tuštumą arba skambią šerdies gyvastį.
Ir galiausiai atsakyti sąžiningai – tai kokia gi toji mirties kultūra mano galvoj? Kas ten liko iš vaikystės nuoskilų, tautosakos nuobirų, kalbos artefaktų? Kuris magnetas vis dar veikia – tas jaukusis, tylusis, pilnas ilgesingo romumo, plazdant žvakei, virpant žiedui, ar tas spalvotas, kažkodėl moliūginis, kažkodėl tęžtančiais dantimis, kažkodėl apėjęs nešvara: voratinkliais, skarmalais, buities ir ūkio rakandais…
Vėlių metas gal labiau negu Kūčios gali mus įsupti į reikšmingus sapnus, nuojautas, atvėrimus. Jam tereikia vidinės taikos, visiško pasitikėjimo, tikrumo, ramybės ir … šypsenos. Anas ir šitas pasauliai yra vienu metu. Niekas niekur nepranyksta. O kaip gi pamatysi Jo šviesųjį veidą, jei ir pats nespinduliuosi?
Tie mūsų kapeliai – lyg maži miesteliai: žibantys, šilti, jaukūs, tylūs… Ten jokių ginčų, pykčių, nesutarimų, susipriešinimų. Kaip ir turėtų būti meilės pilnųjų namuos. Tad kodėl taip maža namų, kurie būtų lyg Vėlinių susitaikymas ir spindėjimas?…Ramybės.
Vilniečio fotografo ILMARO GELŪNO nuotraukos
