Kai baigiau žurnalistikos studijas ir pradėjau dirbti laikraštyje, žurnalisto profesija buvo viena iš garbingiausių. Ir ne tiek dėl to, kad žurnalistu galėjo dirbti tik kūrybingas, be galo atsakingas, turintis tam pašaukimą žmogus, bet ir todėl, kad tuo metu žiniasklaida išties buvo laikoma ketvirtąja valdžia. Žurnalistą gerbė, žurnalisto tam tikra prasme bijojo, nes žinojo, kad jis nepraleis pro ausis problemų, nepasiduos spaudimui, neužsimerks prieš neteisybę.
Laikai, kaip bebūtų gaila, keičiasi. Vis dažniau komentaruose tenka perskaityti – ai, čia gi purvasklaida, ko iš jos norėti; ai, taigi žurnalistai nuperkami (nors tiksliau būtų – redaktoriai ar, dar tiksliau – tos žiniasklaidos priemonės savininkai, nes būtent pastarieji – ne žurnalistai – „užduoda“ temos toną); ai, gi žurnalistika – seniausia pasaulyje prostitutė, nieko naujo!
Skaudu. Bet, kita vertus, žurnalisto ausiai nemalonūs palyginimai nėra iš piršto laužti. Ir jei tikroji, sąžiningoji, nepaperkamoji žurnalistika vis dar gyvuoja, tai labai neaišku, kada teks, kaip sakoma, pirkti už ją mišias. Nes viršų ima „žurnalistika“, kuri teverta kabučių.
Ne vienerius metus viduje niršau, baisėdamasi (taip taip, baisėdamasi!) degraduojančia žiniasklaida, bet buvau pasižadėjusi savo ne itin palankių minčių (žiniasklaidos adresu) neviešinti. Kitaip sakant, kolegų nekritikuoti. Gi ir patarlė yra: prastas paukštis, kuris savo lizdą teršia… Bet, atsiprašau, jau nebeišeina tylėti.
Pradėdama žerti kritiką, pirmiausia padėkosiu tiems žurnalistams, kurie rašo apie ekonomiką, politiką, socialines aktualijas, kultūrą; kurie informuoja visuomenę apie tai, kas svarbu, kas žmonėms įdomu, ką naudinga žinoti. Kad tik daugiau tokių straipsnių būtų!
O pastabų turėčiau tiems kolegoms, kurie pasidarę pernelyg smulkmeniški. Nes pasijutę neklystantys. Sukaupę didelę patirtį. Visažiniai ir visagaliai… Jei jau koks kriminalas, tai – su visomis smulkmenomis, kad tik kuo baisiau, kad tik skaitytoją labiau pašiurpintų. Ir būtinai – kuo žiauresnė foto šalia. Nusmailintas kruvinas peilis, jei, pavyzdžiui, namuose rastas negyvas žmogelis – įtariama buitinio konflikto auka… Jei lytinis nusikaltimas – irgi rašoma lyg pasimėgaujant, ką ir kaip užpuolikas aukai darė, kaip auka kentėjo, kaip visa tai atsiliepė jo ar jos psichikai, kokių daktarų pagalbos prireikė, ir panašiai…
Kadaise keliolika metų dirbau kriminaliniame laikraštyje, bet net ir tada, kai žurnalistams buvo leidžiama išties daugiau nei dabar, kai nebuvo jokių etikos kodeksų ir priežiūros inspekcijų – ir tai nei aš, nei kolegos nešiurpindavome skaitytojų kuo baisesniais tekstais. Pamenu,
būdavo vengiama net žodžio „lavonas“. Dabar – tiek visokių „apynasrių prigaminta“, ir kas iš to? Neretai jau vien pavadinimas atgraso nuo straipsnio skaitymo, o jei dar informuojama apie seksualinio gyvenimo ypatumus, patarimus moterims, kaip šiuolaikiškai lovoje patenkinti vyrą ar meilužį, ir atvirkščiai – net suvimdo… Ir nieko, tylu. „Prievaizdams“ viskas gerai. Nes skaitytojų gausa nuolat besigiriantis portalas ar žinomas, aukštuosiuose sluoksniuose bešmirinėjantis žurnalistas parašė – kaip čia jį (ar portalą) kritikuosi, kaip čia drįsi sudrausminti.
O užvis labiausiai erzina straipsneliūkščiai, kur aprašomi nedidelio kaimelio/bendruomenės/šeimos lygio reikalai. Va šitokia „publicistika“, atleiskite, jau baigia už…
(Bus tęsinys)
LŽS nario, dailininko Vladimiro Beresniovo (VLABER) piešiniai