Klaipėdoje gimęs, Vilniuje gyvenantis, pėdsaką palikęs Kauno televizijoje – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Henrikas Vaitiekūnas išleido knygą ,,Felčerio užrašai”(BALTO leidybos namai).
Televizijos žurnalistą ir originalų spaudos publicistą H.Vaitiekūną knygos sutiktuvių proga nuoširdžiai sveikina LŽS Kauno apskrities skyrius, kuris 2015 metais paskyrė ir talentingam kūrėjui įteikė Petro Babicko premiją.
,,Kauno diena” išspausdino įdomų Anos Trščinos interviu ,,H.Vaitiekūnas:Man reikėjo negaišti televizijoje ir atsidėti rašymui”. Pateikiame ištrauką iš dienraščio publikacijos, kurią galite perskaityti (https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/h-vaitiekunas-man-reikejo-negaisti-televizijoje-ir-atsideti-rasymui-1143608).
***
– Vieni žmonės nuo vaikystės svajoja išleisti knygą, o kitiems „nutinka“ tapti autoriumi. Kuris jūs? 
– Iki 30-ies labai norėjau parašyti knygą. Ketinau stoti į Maksimo Gorkio literatūros institutą. Mokykloje atrodė, kad tai oho – gausi diplomą, kur bus pažymėta „rašytojas“. Mano jaunystėje tai reiškė kažką labai didelio, nes rašytojų buvo vos keli. Dabar Gedimino prospektu perėję kokius du rašytojus tikrai sutiksime. Sąvoka tapo devalvuota ir šiek tiek juokingai skambėtų vadintis rašytoju. Man kur kas paslaptingesnis žodis yra „kompozitorius“. Kiek ten natų turi jo galvoje skambėti ir kaip jos susipina. Nors kai pagalvoji, rašytojo galvoje vietoje natų pinasi žodžiai. Čia jau kaip Dievas davė. Manau, kad 10 proc. visų rašytojų tikrai yra tie, kuriems Dievas davė. Stebėdamas savo kolegas žurnalistus matau, kad vienam nereikia jokių mokslų, nes jis turi talentą, o kitas tą patį pasiekia, bet per darbą.
– Jūsų rašymo stilius išskirtinis. Ar teko vargti jį šlifuojant?
– Turėjau pradmenis. Pamenu, ėmiau interviu iš Mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio. Keista, kad jauną žmogų prileido prie tokio garbingo piliečio. Jis, aišku, paprašė perskaityti, kas buvo parašyta ir pasakė man komplimentą: „O, su stiliumi parašyta.“ Tada nesupratau ir neturėjau ką jam atsakyti. O dabar suprantu, ką tai reiškia. Neseniai vienas visuomenei gana žinomas žmogus, sužinojęs apie mano knygą, sako: „O gal tu galėtumei už mane knygą parašyti?“ Pasiūliau jam kreiptis į žmones, kurie tuo amatu užsiima. Ne, sako, aš noriu, kad tavo stiliumi būtų parašyta. Maniau, kad pajuokavo, bet po poros dienų pakartojo pasiūlymą. Atsakiau, kad tikrai ne.
– Vieni žmonės nuo vaikystės svajoja išleisti knygą, o kitiems „nutinka“ tapti autoriumi. Kuris jūs?
– Iki 30-ies labai norėjau parašyti knygą. Ketinau stoti į Maksimo Gorkio literatūros institutą. Mokykloje atrodė, kad tai oho – gausi diplomą, kur bus pažymėta „rašytojas“. Mano jaunystėje tai reiškė kažką labai didelio, nes rašytojų buvo vos keli. Dabar Gedimino prospektu perėję kokius du rašytojus tikrai sutiksime. Sąvoka tapo devalvuota ir šiek tiek juokingai skambėtų vadintis rašytoju. Man kur kas paslaptingesnis žodis yra „kompozitorius“. Kiek ten natų turi jo galvoje skambėti ir kaip jos susipina. Nors kai pagalvoji, rašytojo galvoje vietoje natų pinasi žodžiai. Čia jau kaip Dievas davė. Manau, kad 10 proc. visų rašytojų tikrai yra tie, kuriems Dievas davė. Stebėdamas savo kolegas žurnalistus matau, kad vienam nereikia jokių mokslų, nes jis turi talentą, o kitas tą patį pasiekia, bet per darbą.
– Jūsų rašymo stilius išskirtinis. Ar teko vargti jį šlifuojant?
– Turėjau pradmenis. Pamenu, ėmiau interviu iš Mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio. Keista, kad jauną žmogų prileido prie tokio garbingo piliečio. Jis, aišku, paprašė perskaityti, kas buvo parašyta ir pasakė man komplimentą: „O, su stiliumi parašyta.“ Tada nesupratau ir neturėjau ką jam atsakyti. O dabar suprantu, ką tai reiškia. Neseniai vienas visuomenei gana žinomas žmogus, sužinojęs apie mano knygą, sako: „O gal tu galėtumei už mane knygą parašyti?“ Pasiūliau jam kreiptis į žmones, kurie tuo amatu užsiima. Ne, sako, aš noriu, kad tavo stiliumi būtų parašyta. Maniau, kad pajuokavo, bet po poros dienų pakartojo pasiūlymą. Atsakiau, kad tikrai ne.
– 40 metų dirbote televizijoje. Kas arčiau širdies – kamera ar plunksna?
– Kartais sau pasakau, 40 metų praleidau niekams. O jei kitiems tai pasakau, jie netiki. Turiu draugų, kurie irgi buvo televizininkai, jie stebisi: kaip tu nenori į televiziją? 90 proc. stojančių į žurnalistiką galvoja apie televiziją. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad juos rodytų, aš to nesureikšminu. Man nereikėjo dirbti televizijoje, reikėjo rašyti. Tačiau nežinau, ar tai yra tiesa. – Esate dirbęs 17 televizijos laidų, dauguma – autorinės. Kuri buvo arčiausiai širdies?
– Be abejo, „Laisvės alėja“. Tada pirmą kartą po sovietmečio įsitvirtino žodis „laisvė“ ir mes tikrai darėme viską, ką norėjome, niekas netrukdė.
– Jūsų knyga – publicistikos tęsinys, o taip pat – proto mankšta, kurią dažnai minite kaip svarbų dalyką.
– Vienas pagrindinių dalykų gyvenime, o taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. O žmonės kažkodėl bijo. Kalbiesi su aukštas pareigas užimančiu žmogumi – jis įsitikinęs, kad privalo žinoti. Tačiau neprivalo. Radęs kontekste nepažįstamą žodį, aš jo neprašoku, toliau neskaitau. Nors visai nereikia žinoti, pavyzdžiui, kas ta ekvinokcija. Pasiguglinu ir ieškau, kas tai yra. Todėl raginu – sužinokime tai, ko nežinome.
,,Kauno diena”, (2023 10 14)