Laikas teka. Taip sakoma. Ne, jis tikrai neina, jis teka kaip niekada nesibaigiantys vandenys, apimdamas debesis, pilnus lietaus, purvinas žvirkelių sroveles, aukštyn besiveržiančius šaltinių akių gaivalus, pelkių paslaptis, nenustygstančius upelius, visai tai priimančias upes, platų glėbį atvėrusias jūras ir erdvėje nebesiorientuojančius vandenynus. Tame Mėbijaus juostos begaliniame judesyje nėra jokio stop ženklo, jokių užkardų, jokio finišo.
Jeigu visa atsiranda iš visko, jeigu nėra nieko, kas taptų niekuo, vadinasi, visos kalbos apie mirtį ir užmarštį tėra siaubo pasakų šiurpulingasis tomas, kuriame surašytos tamsiatikių fantazijos.
Pamėginkime įsivaizduoti, kad neišvengiama yra ne mirtis. Neišvengiamas yra gimimas. Bet prieš tai būtina pažinti, kas yra meilė. Na, ne tokia, apie kurią rašoma ir pasakojama, niekada nesugebant rasti tinkamų žodžių. Ta neapsakomoji, kuri savimi apima laiką ir viską, ką apima jis. Ir dar daugiau. Ir taip daug, kad galiausiai tampa palaima, šviesa, būsena, kuri ir yra kiekvieno identifikuojama kaip rojus. Tas, kurio amžinai ilgimės, todėl mums gyvenimuose viskas kliūva ir neįtinka, todėl randasi laikas su perspektyva ir baigme, todėl visokios kapų legendos ir kančios debesys.
Bet iš tiesų – neišvengiama yra ne mirtis. Neišvengiamas yra gimimas.
Gražaus sekmadienio.
Nuotrauka iš Erikos Drungytės archyvo