Dar nesusvetimėjo mūsų tautiečiai, o redakcijų savininkams ar vadovams ne tik žiniasklaidos verslas rūpi. Tai liudiju savo potyriu. Kasmet paskutinė rugsėjo savaitė, nuo 23-sios (vardo dienos) iki 30-osios (gimtadienio), man būna labai sunki. Sulaukiu daugybės sveikinimų ne tik iš artimųjų, giminių, bet ir
kaimynų, studijų draugų, buvusių bendradarbių. Ir kuo senyn – tuo daugiau mane prisimenančių. Tai dar kartą patyriau šį, 2023-ųjų rudenį.
Nespėjau atsakyti į žinutes, atsiliepti telefonu. Šeštadienio vidudienį paskambino Prezidentas Valdas Adamkus. Jo nuoširdūs sveikinimai ir linkėjimai privertė prisiminti prieš tris dešimtmečius prasidėjusią bičiulystę, kai V.Adamkus buvo JAV žinomas veikėjas, gamtosaugininkas. Prieš ir po 1998-ųjų, kai buvo išrinktas Lietuvos Prezidentu, Valdo Adamkaus viešnagė Kaune prasidėdavo arba baigdavosi mūsų redakcijoje. Ir Alma Adamkienė vis užsukdavo ,,Kauno dienos“ redakcijon.
Malonus sutapimas, po Prezidento skambučio iš Vilniaus, sulaukiau ,,Tarp gėlių“ husaro, kuris ne tik įteikė žiedų kompoziciją, bet ir mano buvusios redakcijos kolektyvo sveikinimą. Kitą, ne tą, kurį perskaičiau šeštadieniniame laikraščio numeryje. Dalios Juškienės iniciatyva parengtą publikaciją su jaudinančiais šiandieninio vyr.redaktoriaus Arūno Andriuškevičiaus, mano buvusios atsakingosios sekretorės Aušros Lėkos ir kultūros žurnalistės Birutės Garbaravičienės prisiminimais, iliustruotais anų laikų nuotraukomis. Ačiū visiems buvusiems ir šiandieniams redakcijos žmonėms, kurie prisimena ir įvertina ,,Kauno dienoje“ praleistus mano metus.
Dėkinga ir Airijoje gyvenančiai buvusiai LRT televizijos muzikos redaktorei Dzintrai Varžgalienei, kuri pirmoji iš toli mane pagerbė, kaip ir buvę Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės bendrakursiai Irena ir Sigitas Krivickai, laikraščio ,,Ūkininko patarėjo“ vyr. redaktorius Vytenis Neverdauskas, jo buvusi pavaduotoja Gražina Petrošienė ir kiti mano buvę bendradarbiai. VISIEMS AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ!
P.S. Būdama ,,Kauno dienos” vyr. redaktorė, ,,Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo pavaduotoja ir palikusi kūrybinį darbą, bet ne Lietuvos žurnalistų sąjungą, niekada niekam neduodavau interviu. Gal ir be reikalo, nes niekas nežino, kaip buvau partijos ir KGB vadų persekiojama, kaip mes ,,pabėgom” iš ,,Kauno tiesos” į laisvą ,,Kauno dieną”. Nenorėjau tada būti pastebima ir vertinama, bet dabar savo komentaruose nauji-seni patriotai ne tik mane, bet ir kovojančius ukrainiečius niekina.
Ir svetainei kaunozurnalistai.lt apie savo, anot kaunatiesiečių ,,gyvenimą laikraštyje“, nerašiau. Sulaužiau savo įžadus, nes negalėjau nepadėkoti, o sergantiems linkiu pasveikti. Mano gimtadienis buvo palydėtas ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio ašaromis. Rugsėjo 30-ąją po sunkios ligos mirė brolio sūnus Edvinas Virpša, sulaukęs tik 55-erių…
Džiaukimės kiekviena gyvenimo akimirka, kuri bet kada gali būti paskutinė. Kolegos žurnalistai, gyvenkime taip, kad apie mus dabar kalbėtų, o prisimintų tik … nekrologe.
