Įstojau į partiją 1981-ais, būdamas 30-ties. Vadovavau „Tiesos“ skyriui, o nebuvau partinis. Kai 1988-tais iš Niujorko grįžau į laikrašt, radau redaktorių A.Laurinčiuką jau pasitraukusį. Patys nuėmėm nuo iškabos rusiškus ordinus, pakeitėm ir turinį.
Kai L.Šepetys pasakė, kad tradiciškai grįžęs iš JAV tampa redaktoriumi, atsakiau – ne. Pasakiau, kad redaktorių išsirinks patys žurnalistai. Tie metai man buvo medžioklė po Lietuvos istorijos ir diktatorių pakto draustinius. Kol važinėjau po Bonos ir Koblenco archyvus, redaktorių (R.Grikevičių) iškvietė iš Maskvos. Mane apkaltino rengiant „maištą prieš vadovybę“.
Kolektyvas atsakė – išrinkdamas mane partsekretoriumi, ir įspėjo vadus, kad ,,paskirtojo“ redaktoriaus R.Grikevičiaus neįsileis. LKP vadovaujant A. Brazauskui, lydėjau kolektyvo išrinktą Mindaugą Barysą į pirmą LKP CK biuro posėdį. Iš pradžių svyravo ir Brazauskas, bet po audringų diskusijų redaktorių patvirtino. Partijos vadai sutiko, kad „reikia būti su žmonėmis“.
Jeigu dabartinis Prezidentas tada galvojo, kad stojimas į partiją buvo parama Sąjūdžio-LKP tandemui kovoje už tautą – sveikinu jį. Jeigu mano, kad tai – klaidingas žingsnis, jis nesuprato Atgimimo kelio. Todėl man gaila ir tų Seimo narių, kurie sako, kad stojimas į partiją buvo tik „melas“. Tai gal jie dabar meluoja ir savo partijose?
Esu laimingas, kad praėjau visa tai. Kad galėjau daugiau nuveikti ir susiformuoti kaip asmenybė.
Nuotraukoje: 1988-ųjų spalis. A.Brazauskas nežino, ar partija dar valdo „Tiesą“…