Vis gaunu pastabų dėl publikacijų feisbuke: per daug rašai; tavo rašymas per griežtas; tu geriau rašyk tik poeziją ir nelįsk prie kitų klausimų; kam tau reikia veltis į politines aktualijas – tave suės; tu per daug drąsiai kalbi, tave išmes iš darbo; kodėl negali apsiribot tik tuo, ką žinai (?!!) ir neaiškint specifinių dalykų, pvz. nelįsk prie Biblijos (???); kam tau reikia taip šnekėti – juk žinai, kiek tavęs nekenčia ir todėl niekur nereklamuoja nei tavo knygų, nei tavo kitų darbų…
Bet aš matau, kad mane skaito. Daug žmonių skaito. Vieni priima, kiti – ne. Vieni paspaudžia
, kiti – ne, vieni komentuoja, kiti – bijo. Dar matau, kaip mano mintis pasiima sau ir parašo straipsnius, manęs nepaminėdami… Vadinasi, kažką naudinga atrenku.
Turiu galvoje dar neparašytų šimtus temų įvairiais klausimais. Nuo istorijos, kultūros artefaktų, gamtos, biologijos iki švietimo ir integruoto pasaulio suvokimo. Rašau už ,,dyką”. Viskas, išskyrus mano asmeninę nuomonę, yra paremta daugybe šaltinių, kuriais remiuosi prieš kažką skelbdama.
Va ir dilema. Rašyti ar jau užtenka? Ar prireikus pagalbos tie rašiniai padėtų jos sulaukti? Ar visame šių dienų Lietuvos istorijos perrašyme mūsų visų indėlis vien tik rašinėjant FB yra ko vertas?
Svarstau, svarstau…
