Aštuoniasdešimt penktąjį gyvenimo pavasarį sutikusį ilgametį Lietuvos Seimo pirmininką Česlovą Juršėną Lietuvos žurnalistų sąjunga apdovanojo apdovanojo medaliu ,,Už nuopelnus žurnalistikai“. 1960 metais Vilniaus universitete gavęs žurnalistikos mokslų diplomą, dirbo ,,Statybos“ ir ,,Tiesos“ redakcijose, buvo Lietuvos radijo ir televizijos komiteto komentatorius tarptautininkas, vadovavo Lietuvos televizijos informacijos redakcijai, dirbo ,,Vakarinių naujienų“ redaktoriumi.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jubiliejinio gimtadienio proga išleido prisiminimų knygą ,,Česlovas Juršėnas. Nenuobodaus gyvenimo mozaika“. Ją vilnietis žurnalistas Romualdas Norkus taip pristato: Ši knyga – žymaus politiko ir žurnalisto atsiminimai, įspūdžiai, apmąstymai. Tiesa, į ją dar nepateko paskutinis itin svarbus įvertinimas už parlamentarizamą – Stulginskio žvaigždė, kuri Seime jam įteikta trečiajam (po Prezidento Valdo Adamkaus ir JAV senatoriaus Durbino)“.
Savaip į buvusį politiką, Lietuvos žurnalistų sąjungos narį pažvelgė kolega Vilius Kavaliauskas, savo mintis pavadinęs ,,Juršėnas su Monos Lizos veidu“:
Vis dėlto Česlovas Juršėnas iš savo 33 metų karjeros Lietuvos Respublikoje ir dar kelių dešimtmečių okupacijoje galėjo parašyti daugiau nei 284 puslapius prisiminimų. Bet toks Česlovas – jis meistras kalbėjime, o didmeistris – nutylėjimuose. Gal dėl to turi mažiausiai priešų. Nes ant jo nėra kaip pykti… Nes ir pėsčias vaikšto, ir 40 metų buto nekeičia, ir oponentėms rankas bučiuoja.
Anąkart, kai vežėm pristatyti knygą apie Algirdą Brazauską Kauno publikai, jau mašinoje paklausiau: „Česlovai, o atsarginius akinius pasiėmei?“ Ne – grįžom su sveikais akiniais ir dar pardavę 300 knygų. Ir išlydėti plojimų.
Kaip kartais Česlovą matantis iš arčiau, manau, kad apie jį prikurta ir legendų. Štai sako, kad jis negeriantis. Netiesa, prieš 30 metų, rusų kariuomenės išvedimo naktį, jo spintoje ne tik konjako radome, bet ir patį Česlovą su pustušte taure matėme. Štai tau ir karingas blaivininkas. O kad prieš Dievą niekada neklaupia – irgi pasakos. Vakar pristatytoje knygoje rašoma, kad ir tėvų didžiausia svajonė buvo – į kunigus išleisti…
Bet vis vien – nelimpa Česlovas prie šiandienos politikos. Kaip kažkoks anos visuomenės dinozauras. O jeigu imtų ir atsirastų jaunas, neabejingas ir visiems besišypsantis. Gal net nesvarbu – kokios partijos. Bet daugelio mūsų viltis…