Vilius Kavaliauskas, vilnietis žurnalistas, istorikas, kolekcininkas
Lietuvos vadovybėje sklando idėja – apdovanoti pelkėje žuvusius amerikiečius ordinais. Pačios karių šeimos, kurioms įteiksim dėžutes, vargu ar supras – Amerikoje valstybinių ordinų (išskyrus prezidento Laisvės ordiną) nėra. Dalis artimųjų galėjo net nežinoti, kurioje šalyje jie vairavo savo tanką: jie tiesiog pasirašė kontraktą su Pentagonu, o kur siuntė – valdžios reikalas. Kūnų suradimas pirmiausia buvo JAV rūpestis (mes tik padėjome): ta šalis niekada nepalieka savo karių, net žuvusių – nei Vietname, nei Afganistane, nei gražioje eilinio Rajano istorijoje. Toks požiūris į gynėjus – labai sektinas mums.
Galiu suprasti, kad dabar ieškome būdų pabrėžti dėmesį Lietuvą ginančiam Amerikos batalionui. Tai gerai, tai ir būtų LR diplomatijos rūpestis. Bet garbės ženklų šioje istorijoje į šviesą geriau netraukti. Vieną Amerikos politiką jau esame apdovanoję TRIMIS Lietuvos ordinais: 2001 metais – Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu, 2018 – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2023 – Vytauto Didžiojo ordinu su Aukso grandine. Tas politikas yra senatorius, o paskui prezidentas Josephas BIDENas – pats didžiausias šiandieninio JAV prezidento Trumpo priešas.
Jeigu mūsų diplomatai ims kalbėti apie medalius, Vašingtone gali paklausti – o kodėl per ketverius Trumpo prezidentavimo metus mes nekreipėme dėmesio į to prezidento pastangas ginti Lietuvą. Klausimas rimtas – ypač mūsų diplomatams.
O jeigu norime pagerbti JAV karius, žuvusius ginant Lietuvą, tą galėjome padaryti vasarį – kaip tik suėjo 105 metai, kai malšinant karinį maištą Kaune žuvo leitenantas Samuelis Harris. Jis palaidotas Arlingtono kapinėse (kur tikriausia laidos ir žuvusius Pabradėje), ir mūsų diplomatai vis prisimindavo jį. O šiais metais, atrodo, užmiršo.
Nuotr.: Arlingtono kapinėse atidengiamas antkapis Kaune žuvusiam leitenantui S.Harriui. Kalba Lietuvos diplomatas V.Čarneckis. 1922 m. liepa.