Gyvename įtampos, stresų ir neramumų kupiną gyvenimą. Kas jau kas, bet žurnalistai su tuo susiduria kiekvieną dieną, ir, kaip sakoma, – „padidintu režimu“. Nuolatinis lėkimas, skubėjimas, informacijos „žvejojimas“, atsakomybė už kiekvieną ištartą ar parašytą žodį… Toli gražu ne kiekvienam iš mūsų pavyksta su vidine įtampa lengvai susitvarkyti. Garsus šalies psichologas, psichoterapeutas, psichologijos mokslų daktaras Gintaras Chomentauskas turi ką patarti visiems, ne tik žurnalistams – tik reikia atidžiai įsiklausyti, ką jis sako. Didelė bėda esą ta, kad šiandien daug žmonių nesuvokia, jog įtampą ir nerimą neretai susikuria sau patys…
Gerbiamas Gintarai, pirmiausia priminkite apie save: baigėte psichologiją Vilniaus universitete, po to aspirantūrą Maskvos M. Lomonosovo universitete. Kodėl pasirinkote psichologiją?
Jaunystėje išties nelengva apsispręsti, ką studijuoti. Kankino daug dvejonių. Mano ketinimai svyravo nuo medicinos iki architektūros ir net dailės… Vis dėlto pasirinkau psichologiją. Kodėl? Nes psichologija yra patraukli net keliais dalykais! Viena vertus, psichologui nelabai kas gali diktuoti ir nurodyti, ką daryti; psichologo veikla – gana plati, darbo turinį galima pritaikyti prie savęs, prie savo asmenybės, pomėgių. Įgytas žinias gali pritaikyti ir organizacijoje, ir klinikoje, kūryboje, reklamoje ir dar daug kur… Buvo dar vienas svarbus veiksnys renkantis psichologiją – ši disciplina suteikia prabangą domėtis ne tik kitais žmonėmis, jų elgesiu, bet ir pačiu savimi; taigi padeda rasti atsakymus į klausimus, kurie kyla kiekvienam žmogui – kas su manimi vyksta, suprasti savo emocijas, pasirinkimus, paieškoti gyvenimo prasmės, padeda kontroliuoti savo elgesį, ir panašiai. Man pasirodė, kad tokia „mišrainė“ man labai tiktų. Šiandien drąsiai galiu teigti, kad, rinkdamasis studijas, neapsirikau. Džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent psichologiją.
Psichologų patarimai šiandien daug kam labai praverstų, nes su tokio masto įtampa iki šiol niekas nesame susidūrę…
Psichologai atlieka svarbų vaidmenį, o pastaruoju metu jis išties juntamas… Vis dėlto nerimą, stresą, įtampą didele dalimi mes susikuriame patys tam tikru būdu įprasmindami tai, kas vyksta aplink mus. Nerimas visada yra mūsų proto veiklos rezultatas, jis gyvena mumyse, o ne tikrovėje. Tuo jis skiriasi nuo baimės jausmo, kuris kyla susidūrus su realia grėsme, su tuo, ką mes matome: puolantį agresyvų šunį, piktai nusiteikusį asmenį su kuoka rankoje… Esame labai aktyvūs, kasdien kurdami savo stresą ir nerimą, ir niekas tokioje situacijoje mums negali padėti – tik patys sau.
O kaip gi sau padėti? Sutikite, ne kiekvienam tokia užduotis įveikiama.
Yra keli savipagalbos būdai. Pirmiausia, reikia suprasti nerimo šaltinį, o tasai nerimo šaltinis yra pats žmogus. Mintys, kurios sukasi jo galvoje. Žmogus turi pasirinkimą, kuris yra apie elgesio pakeitimą ir įprasminimo pakeitimą. Dažnas pats susikuria nuolatinį stresą, ir taip – diena iš dienos! Ką tai reiškia psichinei būsenai – aišku. Kaip tai veikia kūną? Ogi kad nuolat alinama imuninė sistema, kenčia širdies ir kraujagyslių sistema, ūmėja lėtinės ligos, jeigu jų turima, ir taip toliau… Ką reikėtų daryti? Kuo skubiau paspausti mygtuką – bet ne tą, kuris įjungia kompiuterį, o tą, kuris tokiam elgesiui pasako „Stop“. Reikia saugotis to, kas mums kenkia, kas yra nemalonu, sukelia stresą. Kam kasdien lipti ant to paties grėblio?
Tai kas, jūsų nuomone, gali padėti palaikyti gerą psichologinę, kartu ir fizinę sveikatą?
Labai svarbu nevaržyti savęs – daryti viską, ko norisi. Kad būtų gerai ir dūšiai, ir kūnui. Bet, žinoma, su saiku… O dėl fizinės sveikatos… Man dažnai tenka su savo klientais kalbėtis apie sveiką gyvenimo būdą. Matau, kad tas „sveikas gyvenimo būdas“ šiandien daugeliui yra tapęs priklausomybe, kaip alkoholizmas – žmogus jau nebegali be to gyventi. Kitaip sakant, kai žmogus visą savo gyvenimą aukoja savo įsikalbėtam „sveikam“ gyvenimo būdui, jis iš dalies praranda savo žmogiškumą. Žmogus turi gyventi dėl prasmingų dalykų, o ne nuolat mąstyti apie virškinimą ir „teisingą“ mitybą. Mano nuomone, kur kas svarbiau, ką žmogus daro kitiems, ką daro gyvenime apskritai, o ne kaip „sveikai gyvena“…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Asmeninio archyvo nuotraukoje – dr. G. Chomentauskas