Pro Memoria žurnalistei Audronei Vaitkutei

Su liūdesiu pranešame, jog vasario 22d. rytą kaunietė žurnalistė – draugė, sesuo, teta, bendražygė Audronė Vaitkutė – iškeliavo Anapilin.
Visus, norinčius atsisveikinti, liūdintys artimieji kviečia atvykti vasario 24d., penktadienį, nuo 12.30 val. iki 18.00 val. į šarvojimo salę nr. 2 prie šv. Antano Puduviečio bažnyčios, Kaune, Radvilėnų pl. 11.
Ilsėkis ramybėje, Audrone.

Šįryt Anapilin išėjo kaunietė žurnalistė ir rašytoja AUDRONĖ VAITKUTĖ (1949.01.13–2023.02.22)

„Kovo 18-oji. Prieš keturiasdešimt metų, 1949-aisiais, mano mamos tėtį, pasiturintį ūkininką Mykolą Jankauską, rusų okupantai ištrėmė į Sibirą. Mama sako, jog namuose buvęs baisus sąmyšis, buvau sulaukusi vos dviejų mėnesių, baisiai klykiau. Prakeikiu tuos, kurie tai darė! Trėmė darbštų, nieko bloga nepadariusį žmogų… Mamos su manim neištrėmė atsitiktinai, vien todėl, kad ji ištekėjusi, turėjo kitą pavardę, anyta pasirūpino sufalsifikuotais dokumentais. Stribai nesusigaudė, jog mama yra Mykolo Jankausko duktė. Šventojo Antano bažnyčioje Šventosios Mišios už tą dieną ištremtuosius. Joje buvau krikštyta, priėmiau pirmąją Komuniją, gavau Sutvirtinimo sakramentą. Dabar einu sukalbėti maldą už Senelį ir kitus okupantų kankintus žmones. (…)

Kovo 20-ąją, pirmadienį, nuo 10 valandos vėl sėdžiu Politinio švietimo namų didžiojoje auditorijoje, klausausi Žaliųjų Judėjimo Lietuvoje seminaro paskaitų. Pirmasis apie monstrus primenančias gigantiškas įmones, statybas, vykdomas nepasitarus su tauta, kalba Politechnikos instituto Statybos fakulteto docentas, laikraščio „Už tarybinį mokslą“ įkūrėjas Aleksandras Gluosnis. Niekas net nenutuokia, kas tuo metu vyksta netoli Kauno, Jonavoje. Po pietų, pusę trijų, į auditoriją įbėga uždusęs Saulius Gricius. Paskaitą pradeda žodžiais apie tai, kad Jonavos „Azoto“ trąšų gamykloje sprogo amoniakinio vandens cisterna. 80 tonų jo išsiliejo, užsidegė nitrofoskos cechas, evakuojami žmonės. Auditorijoje buvusių apie keturiasdešimt žmonių netenkame žado. Negaliu susikaupti. Mintys jaukiasi. Apima tokia neviltis, apatija, tarsi nebėra prasmės ilgiau čia sėdėti. Želmenėliams, vabalėliams, gyvulėliams, žuvelėms Neryje, aplinkiniams gyventojams galas! Kada mūsų eilė?..

Važiuoju mamą sveikinti su gimtadieniu. Pakeliui autobuse visi šneka tik apie Jonavą. Dovanų mamai turiu tik du velykinius atvirukus. Ji jais džiaugiasi. Graudu žiūrėti į ją, tokią suvargusią, su viskuo susitaikiusią. To dar nebuvo, kad džiaugtųsi tokia smulkmena, kaip atvirukai. Vyresniojo brolio dukra antrame namo aukšte piešia piešinį ekologine tema. Siųsime vaikų piešinių konkursui. Jaunesniojo brolio žmona ruošia vakarienę. Mama kapstosi sode. Ant rankų imu abu mažuosius suirzusius jaunėlio brolio vaikus. Kai susiruošiu į namus, mama sako:

– Pabūk. Retai ateini…

– Ir taip atėjau labai stigdama laiko. Reikia pailsėti. Nežinia, kas laukia rytoj.

Mama su manimi taip niekada nebendravo. Juk neseniai sakė, jog esu jos juodraštis.

Kitą dieną seminare Politinio švietimo namuose visų nuotaika slogi. Radijas nuolat pranešinėja, kas dedasi Jonavoje. Pranešimus skaito visos seminaro klausytojų darbo grupės. Visi kalbėtojai neblogai pasirengę, pasigaminę vaizdinės agitacijos priemones. Gyvai diskutuojame. Troleibuse pakeliui į namus kalbos vėl tik apie Jonavą. Viename iš krėslų sėdi vidutinio amžiaus vyras. Akiniai sudaužyti, veidas apdraskytas, ant jo šašai, krešuliai. Padoriai apsirengęs, ne valkata ar girtuoklis. Be žodžių aišku, kad tai trąšų įmonės – monstro avarijos Jonavoje – auka. Silpna matant tokį reginį.

Vakare telefonu sužinau, jog laikraščio „Studijų aidai“ redaktoriaus pareigoms Politechnikos instituto rektorius Vladislovas Domarkas susiradęs Vilniuje leidžiamo „Komunisto“ žurnalo redakcijos darbuotoją. Viltys keisti darbovietę žlunga. Stalinistiniai metodai dar pakankamai gajūs. Nieko kito nebuvo galima tikėtis. Kam jiems tokia neturinti ko prarasti ožka, kurios už nosies nepavedžiosi, iki panagių darbui atsidavęs žmogus? Kakta karšta lyg lygintuvas. Tarsi būčiau ant ribos, už kurios prasideda beprotybė…

Paskutinė Žaliųjų Judėjimo Lietuvoje seminaro diena. Saulėta, bet vėjuota ir šalta. Darbo grupių atstovai apibendrina, ko išmoko, kaip ketina veikti ateityje. Giedrė Aleksandravčiūtė kviečia tarti žodį. Iš lapelio skaitau amerikiečių rašytojo Henrio Deivido Toro mintis iš jo knygos „Voldenas, arba gyvenimas miške“, papildau savais komentarais. Prieš auditoriją kalbėti sunku. Kažkoks vaikinas filmuoja.

– Sujaudino tik ką pasakyti žodžiai, – sako Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorė Dalia Brazauskienė.

Mano minčių smiltelė įstrigo kitų sąmonėje. Puiku!“

Ištrauka iš leidimui rengiamos Audronės Vaitkutės knygos „Neįtikėtinų įvykių kronika“.

Gaila, nespėjome sukurti stebuklo ir išleisti Audronei dar gyvai esant. Noriu paprašyti Jūsų pagalbos įvykdyti velionės norą nors po mirties. Pagerbkime taip Jos atminimą…

Knygos išleidimą parėmusiems bus padėkota jos pradžioje, taip pat kiekvienam atsiųsime į namus dar spaustuve kvepiantį leidinį. Dosniausiems rėmėjams padovanosiu kitas tris leidyklos jau išleistas knygas – Juozo Brazausko istorines apybraižas „Legendinė „Konrado“ kavinė“ ir „1972-ieji. Metai, pažadinę tautą“ bei Janinos Survilaitės straipsnių rinktinę „Už tikėjimą, tautą ir valstybę“.

Pasirinktą sumą galite pervesti:

VR Bank Rhein-Neckar eG

Gavėjas: Ruta

IBAN: DE63670900000096263406

BIC / Swift: GENODE61MA2

Paskirtis: Kronika

Parėmusius prašom parašyti savo adresą privačia žinute ar info@ruta-verlag.de.

Iš anksto nuoširdžiai dėkojame.

Nuoširdžiai norim padėkoti pirmiesiems rėmėjams – Tomui Bielinskui, Kazimierai Vilijai Senulytei, Emilijai Schneemann, Irenai Pundinienei, Ingridai Sarkanaitei, Jonei Šeštakauskaitei, Astai Čitavičiūtei ir Vilijai Alksnienei.

 
Nuotraukoje – Audronė Vaitkutė