Erika Drungytė, LRS ir LŽS narė
Savo vyrui beveik prieš dvejus metus pažadėjau, kad patylėsiu. Patylėsiu apie tuos dalykus, kurie mus drasko ir tąso kaip hienos vidurius, nes žvėris iš esmės yra padvėsęs, kitaip tariant, mes negalime nei jo prisijaukinti, nei išgelbėti, nei užmušti savomis kalbomis. O ėdame vien save.
Bet nepažadėjau, kad užsikimšiu ausis ir užsirišiu akis. Tačiau ta smalsumo korta nieko nekerta, vien mane pačią. Išgyvenu ne tiek dėl subjektų ar objektų, kiek dėl to, kaip vyksta pokalbiai, ginčai, nuomonių išsakymai. Tai yra baisiau nei tie ištąsyti viduriai. Tai yra Sauka kubu, Boschas kvadratu… Tai ne mes prieš kažką, o mes prieš mes. Suicidinė neapykantos pragaro virtuvė…
Regis, teks pasižadėti nebeskaityti ir nebegirdėti visko, kas mane varo į neviltį, prišaukia liūdesį, grimzdimą depresijon, ėda skrandį lyg į jį įmestas ugnies kamuolys.
Nes per tą laiką pats nuostabiausias dalykas, kurį patyriau, ir buvo mano vyras: pokalbininkas, klausykla, šventė, muzika, poezija, kava, namai, pagarba, kantrybė, juokas, apkabinimas, miškas, bažnyčia, paroda, koncertas, kalnai, ežeras, tyla…
Eisiu paklausyt zylių. Nes zylė zylei yra zylė. Ir jei mes būtume žmogus žmogui žmogus…
Palijo. Lauksiu žalios. Kad būtų kur žiūrėt, ką pamatyt, kuo guostis.
