Antanas Marčiulionis, LŽS ir Kauno žurnalistų senjorų klubo „Mes“ narys
Abejodamas parašiau šį pavadinimą, bet kad, man atrodo, labai jau jis čia pritiko. Naujai sukurta ir į Seimo daugumos koaliciją praėjusį rudenį patekusi partija „Nemuno aušra“ sukėlė tokią audrą, kad į ją sutraukė kone visą šalies žiniasklaidą. Stpriausius vėjus, kaip žinia, visiškai netkėtai čia sukėlė šios partijos lyderis Remigijus Žemaitaitis.Tą liudija daugybė publikacijų su daugiaspalviais pavadinimais: „Ar Skvernelis duos Žemaitaičiui svarbų postą, ar parodys jam kitą vietą?“, „Paskelbė ultimatumą“, „R.Budbergytė rėžė apie koalicijos kovas su Žemaitaičiu“, „Neparuošta žinutė – dovana Žemaitaičiui…“ , „Kol vieni riejasi, kiti dar ilsisi“, „Paluckas atskleidė, kas laukia Žemaitaičio…“, „Ką „aušrininkų“ vadovas pasakoja rinkėjams…“, „Žemaitaitis kirto: kokį gamta sukūrė, toks esu“… .
Skambios antraštės, ar ne? Nerimsta spauda, kiekvieną žodelį iš „aušrininkų“ lyderio, kitų Seimo narių, jų rinkėjų gaudo televizijos, radijo žurnalistai. Vaizdelis toks, jog atrodo iš tiesų smagu, kad vėl ir vėl turės kuo pamaitinti visuomenę. Tai kas, kad tema darosi vis labiau nuvalkiota, per kelis mėnesius pabodusi. Bet kaip neskaitysi, kaip nežiūrėsi ar neklausysi, jeigu pateikiama vis su patrauklesnėmis antraštėmis, vis detaliau aprašoma kiekvienas seimūnų susikirtimas.
Todėl ir grįžtu prie temos, kuri taip „nušlifuotai“ jau kuris laikas virpina Lietuvos padangę. Tada, gal prieš tris mėnesius, kai Kauno žurnalistų svetainei rašiau publikaciją „Talentas prieš…talentus“, ši politinė erzelynė dar buvo tik pradinėje stadijoje. Partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis kažkam buvo tik ką padeklamavęs viešojoje erdvėje nuo seniai klaidžiojantį eilėraštuką apie žyduką, kopėčias ir pagaliuką.
Sužinojo politikas apie Izraelio subombarduotą Palestinos ligoninę ir šį iš vaikystės laikų atėjusį į galvą ketureilį pabėrė būreliui seimūnų. „Kai dėl to išgirdau priekaištų, neiškenčiau – tai ką apie šios tautybės piliečius net žodžio pasakyti negalima. Izraelio kariuomenė šitaip suniokojo kaimyninę valstybę, žūsta tūkstančiai jos gyventojų, kone visas pasaulis tuo pasipiktinęs, o mes norime kad žmonės būtų burnas užsisiuvę“, – žiniasklaidos „už liežuvio traukiamas“ lyg ir teisinosi partijos vadovas, tada negalvodamas, kad ant atviros žaizdos dar vis „pila druską“.
Nežinia kaip būtų įvertintas šis jo „nusikaltimas“, jeigu ne pikta žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky reakcija, ne itin pagrįsta žurnalistų, politikos apžvalgininkų R. Žemaitaičio kritika. Apšauktas antisemitu, Seime netekęs neliečiamybės, laukiantis teisininkų verdikto ir beveik praradęs viltį gauti jam priklausantį Seimo vicepirmininko postą, įžeidus „aušrininkų“ lyderis savo tiesą ėmėsi įrodinėti žodiniais pareiškimais. Neretai piktokais, prieštaringais, gąsdinančiais išėjimu iš valdančiosios koalicijos.
Jokiu būdu žiniasklaidai nepriekaištauju už aktyvumą – aktyvūs jos atstovai visada buvo ir, manau, bus išskirtinai vertinami. Tie, kurių publikacijose, laidose jauti brandą, atsakomybę prieš visuomenę, o visų pirma prieš žmones (šiuo atveju – seimūnus), su kuriais ruošdamas publikacijas bendravai, kurie tave praturtino informacija, savo patirtimi, savo rūpesčiais. Ir dar paprašė: tiktai mano žodžių neiškraipykite.
Bet šiuo atveju, drįsčiau sakyti, daug kur ir daug kam brandos pristigo. Tiek žurnalistams, tiek jų kalbintiems seimūnams. O kaip būtų pravertę susėdus aptarti būsimas publikacijas, išsiryškinti jų „ kamieną“, sustyguoti, kas čia turi dominuoti. Dėl to, kad čia Seimas, kad šou elementai čia tik suprimityvins problemą, vieną svarbiausių šalies institucijų pavers pajuokos ar paniekinimo objektu.
Manau, jog teisingai pasielgė Seimo Demokratų frakcija, nusprendusi daugiau nekomentuoti R. Žemaitaičio pareiškimų. Būtent į juos reaguojant ne vienu atveju ir buvo įskeltos naujos beprasmės polemikos kibirkštys, seimūnas jautėsi vis labiau gniuždomas, stumiamas į užribį ir vėl stojo į gynybos pozicijas.
„Prasidėję nesutarimai ( ir su Seimo pirmininku, prezidentūra) trikdė ir tebetrikdo dar nespėjusio įsibėgėti naujojo Seimo darbą“, – urmu apie šią erzelynę byloja žiniasklaida. Nesusikalbėjimai Seime sudomino net tuos leidinius, kurie jo veiklai iki tol buvo abejingi. Įvairiausiomis visuomenės nuomonėmis užgrūstas feisbukas. Žurnalistai savo klausimais dabar „kankina“ ne tik Seimo pirmininką, jo pavaduotojus, premjerą, prezidentūrą, bet ir kiekvieną sutinkantį kalbėtis parlamentarą. Sunerimusiai visuomenei brukami šūsnys straipsnių, šūsnys laidų, neretai, anot R. Žemaitaičio, gerokai nukrypusių nuo tiesos.
Pats „aušrininkų“ partijos vadovas, kreipdamasis į žiniasklaidos atstovus, ne kartą yra sakęs: „…Jūs mane tiek suhiperbolizavote, kad tapau Lietuvos baubu… Mažiau skambių antraščių, mažiau pasimėgavimu kvepiančių straipsnių, laidų ir visuomenę nuramintume…Kita vertus, ne kas kitas, kaip mes, patys politikai, tas antraštes ir padedame sukurti. Bent jau neiškraipykite mūsų pasisakymų turinio, neprifantazuokite ir tos jūsų vadinamos erzelynės bus mažiau“.
Priežastis to, kas dabar vyksta Seime, manau, labai tiksliai yra apibūdinusi parlamentarė Orinta Leiputė: „Sakyčiau, tokiai situacijai ypač daug peno duoda emocingi kolegų pasikalbėjimai viešojoje erdvėje. Dažnas nori pasirodyti gudresnis, daugiau išmanantis, žiniasklaidai atviresnis, o panašių dalykų neturėtų būti…“.
Įvairių pasamprotavimų apstu: „R. Žemaitaitis su kiekvienu pasisakymu vis labiau radikalizuojasi…“, „Jo retorika panašėja į tą, kuri sklinda iš mums priešiškų šalių…“, „Tai yra tiesiog žmogaus kalbėjimai su savimi ir vieši nusikalbėjimai, todėl reikėtų visiškai į juos nekreipti dėmesio…“. O štai politikos apžvalgininko nuomonė partijos lyderiui dar skaudesnė: „…Akivaizdu, kad A.Skvernelio tikslas artimiausiu metu R.Žemaitaičiui parodyti jo vietą, geriausiu atveju kažkaip jį išstumti, pašalinti, suskaldant „aušrininkų“ partiją…“. Ir dar taip sureikšminta situacija: „Ši kova yra principinė…“.
Be abejo, kad apie save išgirdę ar perskaitę tokius griausmingus komentarus kiekvienas reaguotume skirtingai. R.Žemaitaitis gi į juos atsako, kaip sakoma, žodžio kišenėje neieškodamas: dygiai, piktai, pasigardžiuodamas, kad „taip sugeba situaciją įvertinti“: „Jeigu kažkam nepatinka, ką aš kalbu, tai tegul priima kitokius sprendimus. Toks, koks aš esu, toks ir būsiu…Ačiū jums, bet manęs nebandykite pakoreguoti, nebandykite keisti. Kokį gamta sukūrė, toks aš ir esu…“.
Šioje situacijoje daug ką stebina premjero G.Palucko ramybė. Nuo visko, kas šiuo metu vyksta Seime, jis laikosi nuošaliai. Su „aušrininkų“ lyderiu nesipyksta, o ir šis jo nesišalina. „Supraskite, koalicija tai ne koks nors cirkas, o jos partneriai – ne žvėrys, kad su botagu ir skanėstais mėginčiau priversti ką nors vienaip ar kitaip elgtis“, – ne kartą vyriausybės vadovas yra išsireiškęs viešojoje erdvėje.
„Ne į R.Žemaitaičio pasisakymus, o į valdančiųjų balsavimą Seimo salėje reikėtų kreipti dėmesį, – įsitikinęs ministras pirmininkas. – Manęs absoliučiai netrikdo įvairiausi kalbėjimai…Aš tai vertinu kaip aštrią polemiką, kuri dažnai peržengia gal ir tam tikras etikos ribas…Kažkodėl mes gyvename keistame lauke, kur kalbėjimas yra svarbesnis nei darymas…Nesvarbu, ką tu darai, o svarbu, ką tu šneki. O aš sakau atvirkščiai. Čia yra esminis naratyvas…“.
Tarsi specialiai erzindamas koalicijos partnerius R.Žemaitaitis nepraleidžia progos pakeiksnoti žiaurią Izraelio valdžios politiką palestiniečių atžvigiu, viešindamas nesutarimus parlamente važinėja pas regionų gyventojus.
LŽS ir LDS nario Vladimiro Beresniovo (vlaber) piešiniai