1968-ųjų gegužės 18-ąją Lietuvos radijo ir televizijos Kauno kūrybinė grupės iš tuometinio Istorinio karo muziejaus sodelio kilnojamosios televizijos stoties dėka (KTS) parengė pirmąją tiesioginę Kauno TV laidą ,,Virš miesto aidi varpai“. Laidos redaktorius ir vedėjas buvo žurnalistas Vytautas Andrejaitis, kuris lygiai prieš 10 metų Išėjo Amžinybėn. Kaip ir buvęs vyr. redaktorius Zenonas Lapinskas, kuriam šių metų birželio 10-ąją sukatų 90 metų…Nuotraukoje: Zenonas Lapinskas (kairėje) ir Vytautas Andrejaitis
Pirmosios laidos jubiliejui proga LRT televizijos programa ,,Laba diena, Lietuva“ šiandien buvo tiesiogiai transliuojama iš LRT studijos Gegužės 18-osiosVilniuje.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė patikino, kad artimiausiu metu tiesiogines laidas bus galima transliuoti ir iš Kauno studijos, kuri yra S.Daukanto 28 A.
Gegužės 18-osios programą vedė žurnalistas Juras Jankevičius, kurio kūrybinė biografija Kaune prasidėjo 1991-aisiais, Sausio įvykių dienomis. Laidos ,,Laba diena, Lietuva” metu reportažą apie įvykius prieš 50 metų – iš Vytauto Didžiojo karto muziejaus parengė žurnalistė Loreta Mačiulienė ir operatorius Artūras Čiurinskas (viršutinėje nuotraukoje).
Tuo pačiu metu LRT radijas transliavo valandinę laidą su Zita Kelmickaite, kuri į svečius buvo pasikvietusi pirmosios TV laidos iš Kauno liudininką ir dalyvį, televizijos žurnalistą Vidą Mačiulį ir buvusį Kauno radijo skyriaus vedėja Juozą Kundrotą, kuris išleido prisiminimų etiudų knygą ,,Būti ar atrodyti“ apie anų laikų kauniečius eterio darbuotojus (apatinėje nuotraukoje).
Auksinio jubiliejaus proga pateikiame Vytauto Andrejaičio prisiminimus iš 200 metais išleistos knygos ,,Prisiminimai“ apie pirmąją laidą iš Kauno.
Nuotraukoje: Pirmasis Kauno televizijos režisierius, Kauno dramos teatro aktorius Raimondas Čaikauskas
,,Tai buvo 1968-ųjų gegužės 18 dieną. Laida anonsuota programoje, vadinosi ,,Virš miesto aidi varpai“. Apie Kauno varpus ir varpininkus. Ji, kaip dabar sakoma,, gyvame eteryje buvo transliuota iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Nėra ko slėpti, kinkos tądien virpėjo ne vienam mūsiškiui. Pirmieji mano žodžiai, nuskambėjus iš bokšto lietuvių liaudies dainos ,,Kur tas šaltinėlis“ paskutiniam akordui, buvo tokie: ,,Virš miesto aidi varpai. Jie papildo gatves ir aikštes, ritasi per mūsų namų stogus ir palaipsniui gęsta Nemuno ir Neries atšlaitėse“.Aš kalbėjau čia, žemai, o iš muziejaus bokšto galingais pirštų paspaudimais į klaviatūrą varpus judino kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus, kurį tiesiog vadinome Maestro varpininku, ir jo sūnus Konservatorijos diplomantas Giedrius Kuprevičius. Tą pavakarę jie skambino Čiurlionio, Oginskio, Bethoveno, pačių varpininkų sukurtus ar aranžuotus kūrinius. O repertuare jų buvo ne dešimtys.
Į bokštą kameros neįkėlėme, nes nebuvo tenai vietos. Kol rodėme čia koncerto klausytis plūstančius kauniečius, turistus, svečius iš užsienio ir patį Maestro, jis nusileido iš varpinės ir išdygo prieš mūsų kameras. Toks visada geraširdiškas, šiek tiek gunktelėjęs, pavargęs nuo kopimo, skambinimo ir nusileidimo iš bokšto, neseniai patyręs avarijos traumą. Autografai – klausytojams, o žiūrovams – interviu. Apie gyvenimą, kūrybą,
Susitikimus. Į mano klausimą, ką labiausiai varpais mėgsta skambinti, valiūkiškai atsakė: ,,Ogi tai, kas geriausiai skamba. Tarp jų ir Kuprevičiaus kūrinius“.
Televizijos laidos, apie kurią kalbėjau, paskutinis sakinys buvo toks: ,,Skamba virš miesto varpai ir dar ilgai skambės“. Taip ir yra. Skamba jie ir dabar. Maestro mokinių ar pasekėjų rankų išjudinti“.
