Tikiu, kad kada nors man pavyks įgyvendinti tai, ką yra pasakęs Konfucijus: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“
Neretai jauni žmonės stengiasi išvengti populiariausio tėvų ir giminių užduodamo klausimo „kuo būsi užaugęs?“
Paauglys, bijodamas atsakyti, jog nesiruošia tapti nei gydytoju, nei teisininku, nei ekonomistu, kaip svajoja dauguma dėdžių ir tetų, leidžiasi palaužiamas, mokosi tai, kas jo nedomina, o galiausiai viską meta. Palaikymo studijuoti tai, ką norėjau, iš tetų ir dėdžių taip pat nesulaukiau, o įvairūs pasisakymai, esą studijuodama lietuvių filologiją ir reklamą galėsiu būti tik lietuvių kalbos mokytoja, mane išmušdavo iš vėžių.
Vadovaudamasi savo nuomone pasielgiau teisingai. Atradau tai, ką norėčiau veikti visą likusį gyvenimą ir tai tikrai nėra visų piršta lietuvių kalbos pedagogika. Supratau, kad noriu būti žurnalistė, bet kelias link šios profesijos – dar priešaky.
Esu Vilniaus Universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos ketvirto kurso studentė. Visą savo gyvenimą buvau literatūros ir ypač lietuvių kalbos patriotė. Jau mokykloje pastebėjau, kad su raidėmis „draugauti“ sekėsi labiau nei su skaičiais, dėl to pasirinkau šią unikalią, skirtą šiuolaikiniams lituanistams studijų programą, siejančią lietuvių kalbos, literatūros, medijų ir reklamos sritis.
Galbūt daugumą žmonių baugina lietuvių filologijos studijos, jų sausumas, tačiau ši studijų programa įvairialypė. Iš pradžių atrodė, jog mokėmės daug skirtingų disciplinų, kurių bendrumas sunkiai suvokiamas, bet vėliau išryškėjo šių studijų išskirtinumas ir nauda. Lietuvių filologijos ir reklamos studijose ne tik pamilau rašymą, bet ir pajaučiau galinti kalbos žinias pritaikyti daugelyje sričių.
Lietuvių filologijos ir reklamos studijose išmokau sklandžiai reikšti mintis, kritiškai mąstyti, generuoti kūrybines idėjas, naudotis įvairiomis informacinėmis technologijomis. Baigę šią studijų programą studentai gali rinktis iš daug skirtingų profesijų: laikraščio, žurnalo redaktorius, kalbos tvarkytojas leidykloje, reklamos ar viešųjų ryšių specialistas reklamos agentūroje, valstybinėje ar komercinėje įstaigoje. Vis svarsčiau, kokia yra mano niša – galiausiai man pavyko atrasti save ir pasitikėjimo savo jėgomis. Turbūt daugelis pagalvos, ką ši kalbos mylėtoja nusimano apie žurnalistiką? Taip, iki profesionalumo toli, bet tikiu, jog sėkmę lemia ryžtas.
Mano galva, studentas iš kiekvienų studijų pasisemia išminties ir praktikos pagal savo norus ir aktyvumą. Diplomas ir studijuotos specialybės pavadinimas dažniausiai reiškia kur kas mažiau nei asmeninės studento savybės. Konkrečiai kalbėdama apie save, galėčiau išskirti tris savo būdo savybes, kurios padėtų realizuoti save žurnalistikoje. Visu pirma – darbštumas. Gebu savarankiškai organizuoti savo darbą ir jį atlikti laiku, kas manau yra būtina žurnalistui, nuolat planuojančiam savo laiką.
Antra – atkaklumas. Niekada nenuleidžiu rankų, visada stengiuosi pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties ir žinių. Net jei ir nepasiseka, toliau žengiu savo tikslo link. Trečia – esu kovotoja už teisybę, nebijau ją atskleisti ir išsakyti garsiai. Jau vien mano vardas, reiškiantis Dievo karį, sufleruoja apie kovingą charakterį. Visad žavėjausi žurnalistais, nepabūgsiančiais būti savimi ir laikytis savo pozicijos. Tokie istorijai svarbūs žurnalistai, kaip Rimvydas Valatka ar šiandieniniu žurnalistikos vilku laikomas Andrius Tapinas – kiekvieno, svajojančio apie žurnalisto karjerą, įkvėpimas.
Visada palaikiau tokių asmenybių idėjas ir tikslus, dėl to tai vis labiau pačiai įaugo į kraują. Prie viso to, norint būti geru žurnalistu būtina mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti, dėl to tikiu, jog savo beveik baigtų bakalauro studijų dėka žengsiu tvirtą pirmąjį žingsnį. Tikrai nesakau, jog čia ir sustosiu – ketinu studijuoti žurnalistikos magistrantūros studijas, dėl kurių galėčiau tapti visaverte šios srities specialiste.Dažnas atvejis, kai eilinio piliečio pasąmonėje žodis žurnalistas asocijuojasi su niekinga, neturinčia savo ir dažnai įkyriai besikišančia į kitų gyvenimus persona. Neretai manoma, jog visi šių laikų žurnalistai nėra kūrybiški ir tampa kieno nors instrukcijų vykdytojais, rašančiais apie nulūžusius „žvaigždučių“ nagus.
Vertėtų susimąstyti, jog dėka žurnalistų mus pasiekia svarbi informacija, paviešinama tai, kas galbūt niekada neišaiškėtų, o galų gale tik jų dėka daugelis prisibijo daryti tai, dėl ko vėliau tektų rausti ir viešai aiškintis. Tikiu, kad geras žurnalistas gali atskleisti tiesą, kuri gali išlaisvinti. Dėl to ir pati esu pasiryžusi jos siekti, net jei ji būtų nepatogi.
Nuotraukose: Vilniaus universiteto Kauno fakulteto studentė, būsimoji žurnalistė Gabrielė Sagaitytė (viršutinė nuotrauka iš asmeninio albumo, apatinė – www.kaunozurnalistai.lt)
LŽS kauno apskrities skyriaus prierašas:
Atsitiktinumas, arba taip ir turėjo būti: Vilniaus universiteto Kauno fakulteto ketvirtakursė Gabrielė Sagaitytė, norėdama atlikti lietuvių kalbos filologijos praktiką – redagavimą, kreipėsi į Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrių. Jam rekomendavus, Gabrielė tapo dienraščio ,,Kauno diena” praktikantė. Sužinojus, kad G.Sagaitytės svajonė yra žurnalistika, jai pasiūlyta rašyti kauniečių žurnalistų internetinei svetainei. Simboliška, kad studentės prisistatymas įvyko šv.Velykų, didžios prisikėlimo šventės, išvakarėse. Gabrielė pradeda savo žurnalistinį kelią, nes ji valdo žodį, mintį, turi savo poziciją, o svarbiausia – taisyklingai rašo… Dėl jos pirmosios publikacijos – interneto redaktorius visiškai neturėjo darbo.
Rytoj skaitykite kitą Gabrielės Sagaitytės publikaciją. Džiugu, kad senjorus pakeis jauni, darbštūs ir talentingi šiandieniniai studentai, kurie jau dabar puikiai jaučiasi žurnalistikos pasaulyje. Sveikiname!