Mūsų valstybės šimtmečio garbei baigėsi Lietuvių kalbos dienos (02.16 – 03.11). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuoto renginio tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes gimtinėje ir užsienyje. Apie Lietuvių kalbos dienas mums žadėjo parašyti buvęs kolega, LŽS pirmininko pavaduotojas Audrys Antanaitis, kuris 2017-ųjų lapkričio 21-ąją Seime buvo patvirtintas VLKK pirmininku.
Malonus sutapimas, kad pasibaigus Lietuvių kalbos dienoms, mūsų svetainei savo nuotaikingą rašinį ,,Koks talpus trumpas žodis“ atsiuntė vilnietis, LŽS ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, dr. Vinco Kudirkos premijos laureatas Povilas Sigitas Krivickas. Kolega žurnalistas – taisyklingos, gražios, spalvingos lietuvių kalbos puoselėtojas…
***
Labai mėgstu trumpus žodžius – nuo daiktavardžio iki jaustuko. Kartais trumputėje ištarmėje gali tilpti ištisas siužetas. Vienas tokių yra žodis „jau“. Štai keli pavyzdžiai.
Pradėsime nuo žydų tautosakos. Miršta Moiša plyšus širdžiai, kai lošė kortomis. Reikia pranešti jo žmonai, tačiau niekas iš lošėjų neišdrįsta to padaryti. Pagaliau pasirenkamas Aronas, kuris buvo ramiausias iš visos kompanijos. Ateina jis į velionio namus, beldžia į duris ir, joms atsidarius, sako: „Aš nuo Kacmano.“ – „Ar nuo to, pas kurį mano vyrelis visą laiką lindi lošdamas kortomis?“ – „Taip.“ – „Ir lošia?“ – „Taip.“ – „Ir tikriausiai, kaip visada, pralošinėja?“ – „Tiksliai, ponia Sara, pralošinėja.“ – „Kad jis nudvėstų, tas niekšas!“ – „Jau…“
Šiuo trumpu žodžiu, ispaniškuoju „Ya“ („Jau“) vadinosi penketą dešimtmečių Madride ėjęs vienas populiariausių ir įtakingiausių tos šalies dienraščių per Franco režimą. Jo dienos tiražas kartais siekė 177 000 egz. Tačiau nauji demokratijos žingsniai tapo nepatogūs konservatyviam leidiniui ir reiškė laipsnišką skaitytojų bei viešumo praradimą. 1996 m. birželio 14-ąją laikraščio „Ya“ leidimas sustojo. Nuo 2008 m. jo antraštė naudojama skaitmeniniame laikraštyje „DiarioYa.es”, iš kurio buvo sukurtas „Radio Ya”.
Tam tikra prasme „Ya“ atgimė Rusijoje. Ten atsirado interneto portalas www.yagazeta.com. Jame netrūksta pikantiškų žinių. Viena tokių – „Įminta slaptoji piramidžių statybos technologija“. JAV archeologas Glenas Dešas (Glenn Dash) priėjo išvados, kad piramidžių sienų lygus sutapimas su pasaulio šalimis yra pasiektas sekant šešėliais per rudens lygiadienį.
Tam buvo naudojamas gnomonas [gr. gnōmōn — saulės laikrodžio rodyklė], vertikalus stiebas, pagal kurio šešėlį nustatoma vietos vidurdienio momentas ir dienovidinio kryptis; vartojamas ir kaip saulės laikrodis. Gografinei padėčiai nustatyti gnomonas vartotas ir senojoje Vilniaus universiteto observatorijoje garsiųjų jos astronomų Tomo Žebrausko. Martyno Počobuto laikais.
Na, ir trečiasis pavyzdys, kaip sakoma, iš asmeninės patirties. Prieš metus apturėjau rimtą priepuolį su aštriu skausmu krūtinėje. Pamaniau, atėjo eilė infarktui. Bet greitosios pagalbos medikai, padarę kardiogramą, širdies didelių sutrikimų nerado. Nuvežę ligoninėn diagnozavo – tulžies uždegimas. Pasiūlė operuotis. Teko sutikti. O kur dingsi, kai perspektyva – tokie priepuoliai dažnės. Dar po dienos buvau nudardintas į operacinę.
Anesteziologė į kairės rankos pirštą suleido kažkokio preparato ir pasakė, jog netrukus turėčiau pajusti šilumą. Po keleto minučių ji paklausė, ar darosi šilta. Atsakiau, jog iš tiesų jaučiu save maloniai šylant. Užsimerkiau, nes didysis operacinės šviestuvas plieskė tiesiog į akis. Netrukus atsimerkęs ir pamatęs, kad sietynas nebešviečia, paklausiau, kada operuos. Išgirdau patį trumpiausią savo gyvenime atsakymą: „Jau.“
Pasirodo, manasis „netrukus“ tęsėsi apie dvi valandas. Per tą laiką daktaras Arūnas Eidikis laparoskopijos būdu pašalino „užsidegusios“ tulžies turinį. Paviršiuje liko tik nedidelės keturios skylutės, užklijuotos pleistrais. Po operacijos gavau patarimą privengti aštresnių ir sūresnių valgių.
„Ar bus galima po savaitės valgyti štrudelį?“ – paklausiau ant lovos krašto prisėdusio jaunyvo mane operavusio chirurgo. „O kas tas štrudelis?“ – pasidomėjo daktaras ir dar paklausė, kodėl teiraujuosi būtent dėl šio patiekalo.
Paaiškinau, kad dar prieš keletą mėnesių dukra suplanavo kelionę į Vieną, nupirko lėktuvo bilietus tėvams ir sau. Tarp kitų malonumų ten numatyta paskanauti ir tikro austriško štrudelio – obuolių pyrago – su plakta grietinėle ir kava…
Tik nebuvo planuotas tas nelemtas tulžies priepuolis, o iki kelionės liko vos savaitė. Daktaras smagiai nusijuokė, kad štrudelis neturėtų pakenkti. Paskambinau mobiliuoju dukrai ir tepasakiau: „Jau!“ O ji iškart suprato, kad jau galėsim leistis į kelionę. Koks talpus trumpas žodis…
Nuotraukose: (viršuje) Publikacijos autorius Povilas Sigitas Krivickas kartu su žmona, taip pat žurnaliste Irena Jurevičiūte – Krivickiene; (apačioje) Malonu paskanauti tikro štrudelio šimtametėje Vienos kavinėje.
Ingos Bagaliūnienės nuotraukos