Ir Kauną pasiekė 2018-ųjų vasario 2-ąją išleistas kultūros savaitraštis ,,Literatūra ir menas”, kurį galima įsigyti tik keliose spaudos platinimo vietose.Tiesa, ,,Hyper Maxima“ (Savanorių prospekte) parduotuvėlėje vakar buvome pirmieji nupirkę šį numerį, nes iš trisdešimt vieno puslapio, tik dvejuose yra tekstas Viename – paaiškinta, kad ,,šio savaitraščio numerio niekas neremia. Tikimės skaitytojų supratimo ir solidarumo. Kitas numeris išeis vasario 9 d.”.
Gretimame – savaitraščio, jau leidžiamo septyniasdešimt antruosius metus, numeryje yra išspausdintas ,,Literatūra ir menas” redakcijos vyr. redaktoriaus Gyčio Norvilo straipsnis ,,Smaugimo veiksmas”.
SMAUGIMO VEIKSMASBušido kovose yra toks skausmingas veiksmas – smaugimas – ir iš jo paprastai išsisukti nebeįmanoma. Sausio 24 d. SRTRF paskelbtas kultūrinių leidinių finansavimas 2018-aisiais metais tam veiksmui praktiškai prilygsta: http://www.srtfondas.lt/2018-metu-konkurso-rezultatai.
Trumpai tariant, „Literatūra ir menas“ 2018-iesiems iš SRTRF gavo 14 000 Eur mažiau nei 2017-aisiais. Vadinasi, redakcijos raktus drąsiai galima mesti nuo tilto j Nerį ir nueiti neatsisukant. 71-erius metus vienintelis be pertraukos Lietuvoje ėjęs leidinys nustotų egzistavęs. SRTRF būtent tokį kelią mums, regis, siūlo rinktis. O gal subtiliai siūlo redaktoriui parduoti inkstą?.. Be abejo, tai nejuokinga.
Būtų galima regzti sąmokslo teorijas, įžvelgti kerštą, meilę ar nemeilę už tam tikras publikacijas, poziciją… To vis dėlto negaliu atmesti. Esama čia politinio aspekto. Buvome ir būsime nepatogūs. Manau, fondas (ekspertai, taryba etc.) vėl eilinį kartą tiesiog parodė savo nekompetenciją, situacijos nesuvokimą, absoliutų nesiorentavimą kaip leidžiami leidiniai etc. Apie tą patį iš esmės kalbame kiekvienais metais.
Pozityvaus poslinkio nėra ir, matau, nebus. Toks skirtas finansavimas mums yra aiškus ženklas, kad iki šiol visa litmenio komanda dirbo beviltiškai, redaktorius yra negabus… Ačiū. Nesiimsiu raudoti apie kultūros finansavimo svarbą ir kitas banalybes. Faktas yra tas, kad toks litmenis, koks buvo (o darėme ir iš savęs išspaudėme viską, kas įmanoma, iki dugno, – drąsiai tai galiu pasakyti), būti nebegalės. SAVAITRAŠTIS turės virsti KAŽKUO. Skrajute? Mėnraščiu? Dvisavaitiniu? Kitaip tariant – trauktis…
Visoje šioje makabriškoje ir demoralizuojančioje situacijoje SRTRF visų pirma apgavo ne ką kitą, o mūsų prenumeratorius, skaitytojus. Ką mums sakyti platintojams, Lietuvos paštui, su kuriais pasirašytos sutartys 2018-iesiems?
Be abejo, SRTRF nusispjaut, kaip buvo nusispjaut ir iki šiol. Tai cinizmas. Tiesa sakant, niekad nesupratau nei šio fondo sprendimų, nei komunikavimo principų. Kasmet rezultatų laukiame kaip burtų. Tikrai seniai laikas jį reformuoti, visos ribos seniai peržengtos. Jis apaugęs neaiškiomis interesų grupėmis… Kyla daug klausimų. Tokiais sprendimais apspjaunamas visas ligšiolinis mūsų darbas, įdirbis ir dar patrinama kulnu.
Ar tikitės, kad ir toliau už grašius generuosime kokybišką kultūrą? Aš, kaip redaktorius, negaliu leisti žeminti autorių, jų darbo, juolab redakcijos žmonių, o plačiau žiūrint – ir viso kultūrinio lauko. Mes ne skudurai, į kuriuos valomos kojos.Pasiliekame teisę būti visiškai neprognozuojami… Labai abejoju, ar fondas, ekspertai pateiktų sprendimų argumentus, motyvus… Ką veikė ekspertai? Gal nemoka skaityti?
Čia kalbu tiktai apie „Literatūros ir meno“ situaciją. Nebūtų korektiška komentuoti kitų kultūrinių leidinių finansavimo. Nors galėčiau. Pasakysiu tik vieną faktą tiems, kas metai po metų vis aiškindavo, kad litmenis visada buvo gausiausiai finansuojamas. Palyginus gaunamą finansavimą vienam spaudos lankui visad buvome vienas menkiausiai finansuojamų leidinių… („Literatūra ir menas“ per metus išleidžia apie 47 numerius, ne 11 ar 12.)
Gytis Norvilas, savaitraščio ,,Literatūra ir menas” vyriausiasis redaktorius