Lietuvos 100-mečiui įvairius renginius skiria ir Kauno kultūrinės įstaigos. Originaliai pažymėti Nepriklausomybės jubiliejų savo kolegoms pasiūlė Kauno gidų bendrijos senbuvė, aukščiausios kategorijos gidė Loreta Požerskytė, pakvietusi į parodą Kauno apskrities archyve. Archyvo Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialist Nijole Ambraškiene parengė parodą “Žvilgsnis į laikinosios sostinės gyvenimą”. Ši ekspozicija turėtų sudominti ir kolegas žurnalistus.
Iš savo muziejinio darbo patirties žinau, kad tokias parodas, kuriose yra dokumentai, lankytojus sudominti yra nelengva.
Kauno apskrities archyvo darbuotojams suradus įdomius dokumentus ir juos sumaniai pateikus, prie eksponatų ilgėliau stabteli net ir tie, kurie yra toli nuo kultūrinio gyvenimo.
Labai įtaigiai ir įdomiai parodą pristatė jos autorė Nijolė Ambraškienė.
“Pradėjus ieškoti valstybės atkūrimo 100-mečiui naujų dokumentų, buvo peržiūrėtos kelios bylos. Kilo idėja surengti parodą apie kultūrai ir sportiniam gyvenimui skirtus skelbimus”, – vesdama lankytojus po spalvingomis afišomis užpildytus stendus, pasakojo N. Ambraškienė. – ,,Afišos, o jos yra tik vienerių metų (1935 – 1936) laikotarpio, irgi gali daug ką papasakoti apie Kauną.
Tuometinėje Lietuvos laikinoje sostinėje renginiai vykdavo valstybės teatre, Ateitininkų salėje, kino teatruose ir vasaros estradose Vytauto parke. Kelios afišos lietuvių ir jidiš kalbomis pristato žydų teatro, pasaulyje žinomų atlikėjų Lovic ir Levino žydų operos Rubino gastroles.
Viena afiša skelbia, kad 1935 m. birželio 8 d.21 val. Ateitininkų salėje įvyks garsaus žydų choro “Betar”koncertas. Po kelerių metų, kartu su holokaustu, beveik nebeliko didelės Lietuvos visuomenės dalies žydų, todėl ši kukli afiša primena, kokios turtingos buvo jų dvasinės kultūros išraiška.
Netrūko Kaune ir gastroliuojančių kolektyvų iš Rusijos, Italijos, Latvijos ir kitur. Buvo ir klajojančių po Europos šalis cirko artistų, taip pat Kauno teatrų pastatymuose dalyvaujančių pavienių solistų ir artistų. Įdomu tai, kad Valstybiniame teatre operų ar operečių vaidmenims atlikti pakviestas svetimšalis arijas turėdavo išmokti ir atlikti lietuvių kalba.
Parodą solidžia ir aktualia daro žinomų Lietuvos aktorių, dainininkų, kompozitorių asmens dokumentai. Pavyzdžiui, Juozo Naujalio Lietuvos piliečio paso kortelė, operos primadonos Polovinskaitės – Grigaitienės, taip pat Žalinkevičaitės – Petrauskienės ir kitų XX amžiaus ketvirto dešimtmečio kultūros įžymybių nuotraukos bei asmeniniai dokumentai.
Kaune buvo ir marijonečių kinoteatras, netrūko ir jumoristinių škicų, kuriuos dabar įvardintume Lietuvos tautinių mažumų – ukrainiečių, baltarusių gudų pastatymų. Vienas jų renginys, vykęs Ateitininkų salėje, humoristinis spektaklis ukrainietiškai “Jak kovbasa, ta i čarka” (manau, suprantamas ir be vertimo).
Kaip tvirtino Nijolė Ambraškienė, po spektaklių ar kitų renginių – laikinosios sostinės elitinė visuomenė vakarėliuose ar gegužinėse ilgai užsibūdavo, nes šokiai tęsdavosi iki paryčių…
Nuo anų dienų mus skiria tik aštuoni dešimtmečiai. Atrodo, kad istoriškai tai nedidelis laiko tarpas, tačiau kiek per jį buvo politinių ir ekonominių transfarmacijų. Tai jau ištisa epocha.
Pasikeitė visuomenės bendravimo, socialinio elito samprata. Tačiau, apsilankęs parodoje ,, Žvilgsnis į laikinosios sostinės gyvenimą”, turi apie ką susimąstyti ir senas, ir jaunas. Gaila, bet ekspozicija Kauno apskrities archyve veiks tik dvi savaites…
Loretos Požerskytės nuotraukose: Vaizdai iš parodos “Žvilgsnis į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą”