Atsivėrė durys… Juodas kambarys –
Durų nereikėjo man atidaryti –
Man kažkas atvėrė kambario duris.
Juodos, juodos akys… Amžinybės Rytas –
Durų nereikėjo man atidaryti –
Man kažkas atvėrė kambario duris.
Juodos, juodos akys… Amžinybės Rytas –
Kęstutis Genys
Šiandien, 2018-ųjų sausio 4-ąją, Amžinybėn buvo palydėtas kaunietis, Lietuvos žurnalistų draugijos narys Gintautas Genys, žinomo aktoriaus, režisieriaus, poeto Kęstučio Genio (1928 – 1996) sūnus.
Urna su G.Genio palaikais buvo pašarvota laidojimo namų ,,Praradimas“ salėje. Ankstyvą rytą šv.Mišios buvo aukojamos Antano Paduviečio bažnyčioje.
Ketvirtadienio popietę žurnalisto, Vilniaus universiteto auklėtinio, buvusio laikraščių ir žurnalų neetatinio bendradarbio Gintauto Genio palaikai buvo atlydėti į Petrašiūnų panteoną, kur palaidotas jo tėvas ir 2016-ųjų lapkričio mėnesį mirusi mama Lolita Genienė.
Prie negausios giminaičių, kaimynų, pažįstamų palydos Petrašiūnų kapinėse, prisijungė ir būrelis žmonių, dalyvavusių aktoriaus ir režisieriaus, buvusio Kauno menininkų namų direktoriaus Viktoro Valašino (1944 – 2018) laidotuvėse, nes abu kapus skiria vos keliolika metrų.
Atsisveikinimo žodį pirmasis tarė Genių šeimos bičiulis, padėjęs išleisti Kęstučio Genio poezijos knygą ,,Ugnies kryžius”, Vidas Abraitis (nuotraukoje). Žinodamas velionio gyvenimą, Vidas Abraitis prašė atleisti Gintautui, kad jis buvo atsipalaidavęs ir negeras sau…G.Genys parašė dviejų tomų istorinį nuotykių romaną ,,Pagaunės medžioklė”. Prasimanytu Vudo Pekerio pseudonimu, Gintautas taip pat išleido: „Gangsteriai, nusikaltėliai ir psichai“, „FTB džimenai prieš nusikaltėlius“, „Kenedžių klano prakeikimas“, „Kruvinoji aistra. Boni ir Klaidas“, „Mata Hari. Legendinė šnipė“, „Paskutinis diktatorius Fidelis Kastro“, „Amerikos banditas Nr. 1 Alvinas Karpis“, „Kruvinasis mesijas Mao Dzedungas“ ir kt.
Daugelis, kaip ir artimai su Genių šeima bendravusios kaunietės Danutė Paliūnienė ir Daina Kazlauskienė, žinojo Gintauto talentą, charakterį, ir jo nesugebėjimą pasakyti: ,,Ne!” – savo blogiems įpročiams…
Kolegų, Lietuvos žurnalistų draugijos, taip pat Kęstučio Genio gatvės, kurioje tėvo pastatytame name vienas gyveno velionis, kaimynų vardu atsisveikinime kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis.
Žurnalistas liudijo, kad Gintautas savo eisena, žvilgsniu, be žodžių, tik rankos paspaudimu – atsiskleisdavo, kas tuo metu yra jo sieloje, ir skubėdavo nerimą ar liūdesį savaip nuraminti…
,,Teatro vaiku” a.a. Gintautą Genį pavadino Petrašiūnų kapinėse Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas, daug metų pažinojęs talentingo aktoriaus sūnų. Pats Gintautas žurnalistų internetinėje svetainėje taip rašė apie savo tėvą:,,Mano tėvelis dažnai minėdavo, kad tikrasis jo pašaukimas ne teatras, bet poezija. Tie žodžiai kartais mane stebindavo ir net žeisdavo, nes visada buvau įsitikinęs, kad Kęstutis Genys yra didis aktorius.
Šimtus, o gal ir tūkstančius valandų praleisdavau Kauno dramos teatro salėje ir su džiugiu pasididžiavimu širdyje stebėdavau tai, kas vyksta scenoje, kur mano tėvas be jokio pasigailėjimo save degindavo kūrybos liepsnose iki pelenų, iki paskutinio kraujo lašo. Kitaip jis nemokėjo gyventi, bet ar reikia kitaip?”
Kitaip gyveno ir vienturtis talentingas sūnus. Gintautas galėjo ir turėjo išleisti daug knygų (nors penkios, be romano, kad ir nedidelės, irgi nemažai), parašyti įdomių publikacijų laikraščiams ir žurnalams, nes turėjo talentą…
Deja, bėgo dienos, mėnesiai, metai, o jis vis atidėliojo savo kūrybą, nors, pasak tetos Mirandos, kuri su Diržių šeima rūpinosi ir giminiškai prižiūrėjo, spalio mėnesį Gintautas pradėjo rašyti prisiminimus apie savo tėvą. Neužbaigė…Priešpaskutinės praėjusių metų dienos rytą atėję giminaičiai jį rado lovoje amžiams užmigusį, nors dar vakare neatrodė, kad prie Gintauto atsėlina MIRTIS. O gal tai JO ŠVIESA?
Buvusi velionio bičiulė laidotuvių dieną parodė prieš kurį laiką jai atsiųstas Gintauto parašytas mintis:
,,Negalima savyje užmušti šviesą, kad ir kaip būtų tamsu, kad ir kokios baisios nelaimės nutiktų, reikia eiti, šliaužti, ropoti, dantis sukandus slinkti pirmyn, tiesiai į šviesą! Ta šviesa nėra konkretus žmogus ar materialus tikslas, bet ji yra jaučiama širdimi!”
Baigėsi žemiškasis – prasidėjo dangiškasis gyvenimas. Gal Gintautas Genys užmigo ir neprabudo, nes sapne pamatė nuostabią šviesą, kuri Jį labai traukė?
Prie įėjimo į ,,Praradimo” salę, šalia Jo vardo, pavardės, gimimo ir mirties metų – buvo parašyta:
,,Žmogus – tik žemės svečias.
Ir turi jis sugrįžt namo,
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas niekada…”
O gal sugrįžtama, Gintautai?
Nuotraukose: Atsisveikinimo su žurnalistu Gintautu Geniu akimirkos
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.
