Neįprastai, be kūrybinio darbo 2017-ųjų antroji lapkričio savaitė prasidėjo kolegei, Lietuvos žurnalistų sąjungos narei, garbingai Vinco Kudirkos premijos laureatei Daliai Juškienei. Puiki žurnalistė, pastaraisiais metais buvusi žurnalo „Šeimininkė”, kurią pakeitė „TOP moterys”, redaktorė, vakar jau neskubėjo į UAB „Ūkininko patarėjas” redakciją. Dalia paliko pastatą, esantį Gedimino gatvėje Kaune.
D. Juškienė (viršutinėje nuotraukoje), susitikusi su naujais uždarosios akcinės bendrovės akcininkų atstovais ir laikinaisiais vadovais, suprato, kad skiriasi požiūris į darbą ir žurnalistiką, todėl įteikė pareiškimą prašydama atleisti iš užimamų pareigų. Tikriausiai naujieji „valdininkai” apsidžiaugė, kad dėl jos savanoriškumo nereikia mokėti „išeitinių”, ir atleido.
Redakcijos kūrybiniai ir techniniai darbuotojai su liūdesiu sutiko Dalios Juškienės apgalvotą sprendimą, tačiau jie surengė tokią nuoširdžią atsisveikinimo popietę, kad žurnalo redaktorė buvo pati priversta ašaroti. Jos mieli ir nuoširdūs redakcijos bendradarbiai, net iš savininkų negaudami uždirbtų pinigų, dovanojo D. Juškienei kelialapius į sveikatingumo įstaigas, kad pailsėjusi – surastų redakciją, kurioje Dalia būtų labai reikalinga.
Nežinia, ar naujieji redakcijos šeimininkai pagerbė žurnalistę, palikusią ryškų pėdsaką UAB „Ūkininko patarėjas”, ar padėkojo jai už darbą, juo labiau, kad savo postą redaktorė paliko tik tada, kai į prekyvietes atkeliavo jos išleistas antrasis puikaus žurnalo „Top moterys” numeris (apatinėje nuotraukoje).
Dalia Juškienė (viršutinėje nuotraukoje), neparašiusi tiesmukiško „Sudiev”, bet su potekste pateikė tokį naujo žurnalo numerio (trečiąjį, ar tik ne paskutinį?, dabar redaguos buvusi redaktorės pavaldinė žurnalistė Eglė Kėvalaitė – Mačionienė) pristatymą:
REDAKTORĖS LAIŠKAS
Kartais – laivas, o kartais – katastrofa: viską nulemia, ar tu esi ant jo, ar po juo. Ar atsimenate šią Mikės Pūkuotuko įžvalgą? Kaip jis, apvertęs skėtį, sukūrė laivą „Pūkuotuko protas” ir išsigelbėjo iš liūties užtvindytos girios. Lyja, lyja ir lyja – galime ir mes kaip šios išmintingos knygos veikėjai guostis. Juk lapkritis. Mėnuo, kuris veikiau – ne kalendoriaus atkarpa, o pilkumos metafora. Mėnuo, kuris išplauna visus džiaugsmo krantus ir sugriauna saugaus uosto molus.
Rengdami šį numerį norėjome rasti laivą, padedantį ištrūkti iš lapkričio klampumų – paprastą, kaip ir sprendimas apversti skėtį. Mūsų pašnekovai nekviečia kilti į stratosferines aukštumas. Jie gyvena čia pat, tarp mūsų, ir kai atrodo, kad savo gyvenimo aukštikalnes jie pasiekė kažkaip stebuklingai, paaiškėja paprastutis receptas: ir TU tai gali.
Viršelio herojei Ramunei Piekautaitei nereikia dėl šlovės kaip jos garsiajam kolegai niurkytis skandaluose ir kuo daugiau žiūrovų privilioti į madų šou. Jos drabužiai tapo protingos, išmintingos, elegantiškos, subtilios moters sinonimu, o kad tai pasiektų, prireikė ilgo, atkaklaus dviejų dešimtmečių darbo.
Šokėjų Gintarės ir Tomo Slausgalvių namai Linkuvoje taip pat, kaip ir visų mūsų, merkiami lietaus, bet sutemos čia nebaisios: jas išsklaido vakarais sklindanti patefono muzika ir pagal ją šokančios mažosios princesės…
Žurnalistė Jolanta Svirnelytė nuo liūdesio ir negandų kaip amuletu apsisaugo spalvotais drabužiais, gydytoja Elena Landsbergytė – Bukauskienė – nuostabiai gražiomis ir skaniomis gėlytėmis puošdama tortus, studentė Lina Majauskaitė – siūdama nėriniuotus apatinius.
O aktorė Justė Zinkevičiūtė dalijasi visai paprastučiu geros savijautos receptu: kiekvieną dieną nugyventi su šypsena padeda auksiniai pusvalandžiai – laikas sau.
„Kartais jie prabėga namuose, su kavos puodeliu prieš židinio, kartais kokioje nors kepyklėlėje ar kavinukėje, vaikščiojant po mišką, pajūriu, pamaryje. Kitaip negalėčiau eiti pirmyn, negaliu leisti, kad darbų rutina visa tai užgožtų. Ir tai – ne kalbėjimas metaforomis, aš randu laiko tam ir nuoširdžiai linkiu rasti kiekvienam”, – tikina aktorė.
Sakysit: bepigu jaunų širdims plakti rokenrolo ritmu? Tada susipažinkite su kita mūsų numerio viešnia – informacinių technologijų mokslų daktare, docente Janina Radvile, kurią tiesiog užkniso graudūs pensininkų verksmai.
Knygos „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk” autorė, užuot dejavusi dėl paskandinto bulvių derliaus ir stūmusi laiką prie serialų, eina žaisti psichologinio vaidmenų žaidimo „Mafija”, skaito filosofines knygas ir mokosi, mokosi, mokosi.
Baigusi vadybos ir lyderystės magistro studijas, įgijusi ugdomojo vadovavimo bei neurolingvistinio programavimo praktikos sertifikatus, pradėjusi vesti seminarus apie žmogaus galimybes ir tobulėjimą, ji tapo populiariausia lektore, net ir bankininkų dėmesį pusdieniui galinti prikaustyti. Ši moteris, didžiausias savo gyvenimo aukštikalnes pasiekusi po penkiasdešimties, padeda išsivaduoti ir iš gyvenimo rudens baimių.
Taigi lapkritis – ypatingas. Mėnuo, kurį pamilti sunku kaip svetimą vaiką, bet pamilusi žinai – jo gyslomis teka savas kraujas. Ir jei nerasite dingsties išeiti iš namų, leiskitės į kitą kelionę – iki tolimiausių sielos kertelių. Tai – pats geriausias laikas atrasti save.
DALIA JUŠKIENĖ