Atviros kultūros festivalis pretenduoja prabilti pasauliui – „Kaunas opener“, tačiau .. Esu perskaitęs LR Konstituciją, kurios 14 straipsnyje parašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Kas vyksta Kaune, Lietuvos širdyje? Kodėl kultūros vyksmą organizuojantys ir jį kuruojantys valdininkai elgiasi kaip į gimtąją kalbą spjaudantys barbarai? Tiesa, angliškus vardus rinktis įprasta ir svetur – nereikia keliauti toli, užtenka dirstelėti į Lenkiją, kad taptų aišku, jog daugeliui girdėtas „Open’er Festival“ (įdomu, ar vardų sąskambis – atsitiktinis?) yra vienas didžiausių po atviru dangumi jau antrą dešimtmetį kaimynystėje vykstančių muzikos festivalių.
Regis, kaunietiškoji programa įdomi bei įspūdinga, tačiau, jeigu ji skirta miestelėnams, kodėl „opener“, o jeigu atvykėliams, turistams, ar tikrai gidai kalbėjo angliškai, prancūziškai, vokiškai ir, į renginį nuėjusiems, pavyzdžiui, vyresniems kauniečiams, santrumpą pasakė suprantamai?
Bet ne apie auditorijos amžių šneku. Pagarba mokantiems daug ir gerai (ar daug tokių?) kalbų, visgi derėtų prisiminti, kad sovietinės okupacijos metais vieša informacija nebuvo taip klaikiai rusifikuota, kaip dabar laisva valia pamilta anglų kalba. Tebūnie, jeigu ji taip malonina ponų X klausą bei veda mintis nušvitimo link, tačiau, manyčiau, privalu žinias skelbti lietuviškai, o šalia, kad visi liktų patenkinti, – kitomis kalbomis: dedant pasvirąjį brūkšnį, keičiant šriftą, surandant kuo įvairiausių dizaino sprendimų.
Nevykusių užsienio kalbos naudojimo pavyzdžių – begalė. Ir juokingų, ir visai nesuprantamų. Prie juokingų priskirčiau ant miesto veidą darkančių, beskonių (net Laisvės alėjoje!) žalių takų dviratininkams pripeckiotus LIKE BIKE, kuriuos pamatę Anglijos lietuviai prisimena dviuodegės „Starbucks“ undinėlės kasas, susentimentalėja, ir, gailiai šniurkštelėję bei nusibraukę skurdžią ašarą, spūdina gerti santūresnės lietuviškos kavos. Suprask, mažoka, kad tamsta ne šiaip, kaip įprasta, suglebęs sėdi pusiaugula, o pasitempęs mini pedalus, kad laikaisi taisyklių, nesi daltonikas ir net užtenka nuovokos atpažinti, jog nupaišytas dviratukas, tad ir neproporcingai, lyginant su takais pėstiesiems, platūs keliai tau skirti, – reikia kaip kokiam imbecilui bakstelėti, kas privalo patikti.
Komanda, žinoma, angliškai! Dosniai atriekiant ploto, nes techniškai paprasčiausia šaligatvį padalyti pusiau, ir tiek, kaip neseniai padaryta palei Taikos prospektą, tik dviratininkų kolei kas tenai nedaug, o štai pėsčiųjų miegamajame rajone tikrai nestinga. Kaip čia tada išmokus elgtis civilizuotai, kultūringai? Taip skatinama kaimynystė – prasilenkdami baksnokimės pečiais, žiū, kas nors ir apsikabins arba, ko nenutinka, apspjaus: nesipainiok po kojomis!
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariai plūkiasi laužydami galvas, kaip lenkų dokumentuose asmenvardžius įrašius su raidėmis w, q ir x, į pavojingą svetimybių griūtį nėra laiko žvilgtelėti ir tvirtai treptelėti koja: Lietuvos Respublikos piliečiams nedera taip elgtis! Ne, ne smulkmenos, patys žinote mažų akmenėlių galią… Kaune šaunus sumanymas – vaikų išlaipinimo aikštelės šalia ugdymo įstaigų – bala žino kodėl pavadintos „Kiss and Ride“. Nenustebkime, kad mažieji kauniečiai pirmuosius gyvenime eilėraštukus kartais švebeldžiuoja svetima kalba. Pirmiausia, angliškai įgarsintų žaislų griūties, po to – aplinkos bei tėvų poveikis. Ir visa tai buvusiame lietuvybės centre, atsilaikiusiame per pusšimtį okupacijos metų.
Jeigu susidaro įspūdis, kad esu nusistatęs prieš anglų kalbą, klystate. Pats prireikus ja skaitau ir kalbu, tačiau pirmiausia privalu mokėti bei gerbti gimtąją. Pagaliau, jeigu taip pataikaujame, kaip ir visose kitose įmanomose srityse, Europos Sąjungai, prisiminkime, kad joje darbo kalbomis laikomos anglų, prancūzų ir vokiečių. Beje, įteisintos ir 24 kalbos, į kurias verčiami dokumentai bei posėdžių pasisakymai. Ką, bičiuliai, darysime? Bent jau į pirmąsias tris reikėtų pažvelgti palankiai, rasti vietos vaizdo bei garso reklamose… Man, teisybę sakant, didelio skirtumo nebūtų; dažnai nesuprantu kas ir kodėl ant plakatų ir skelbimų rašoma ir piešiama. Norite palaužyti galvas?
Užsukite, pavyzdžiui, į Kauno menininkų namus ir išsiaiškinkite kai kurių afišų prasmę. Jeigu pavyks, pažadu, nusipirksiu kokį nors galvos apdangalą ir pagarbiai prieš jus nukelsiu. Kur susitiksime? Gal prie burmistro Jono Vileišio, šalia liūdnai skurstančio Centrinio pašto? Tikriausiai ne atsitiktinumas, kad jis atsukęs nugarą Kauno miesto savivaldybei ir žengia Nemuno bei Senamiesčio link…
Tebūnie, palikime ramybėje savo istoriją turinčius tarptautinius festivalius ir plenerus, bet paieškojęs nesunkiai surašyčiau sąrašą renginių, kurių pavadinimai prašosi vertėjų. Nerašysiu, žinote ir patys. O kol kas – bye! See you „Čikeninėje“.
Dailininko Vytauto Jurkūno piešiniai iš leidinio ,,Nuspalvink Lietuvą” (dienraščio ,,Lietuvos rytas” dovana skaitytojams)